Martynas Paulauskas

Nykštuko nakties nuotykis

  Vieną kartą Tavo kaimynystėje gyveno Nykštukas. Iš tikrųjų jis gyveno Tavo draugo Martyno kambaryje. Jis nešiojo mėlyną kepurę su bumbulu, mėlyną striukę ir mėlynas  trumpas kelnes. Jis taip pat turėjo raudoną nosytę ir šešias strazdanas ant veido. Jį Martyno mamytė parnešė iš parduotuvės, kai Martynui šiame pasaulyje suėjo penkios dienos. Bet dabar Martynas jau buvo didelis.
    - Kas yra tos strazdanos? - paklausė  Martynas.
    - Tai rudi taškeliai ant Nykštuko veido, - paaiškinau.
    - O kaip jos atsiranda?
    - Dažniausiai vasarą nuo saulės, - atsakiau.
    Nykštuko vardas ir pavardė buvo Nykštukas. Martynas jį labai mylėjo, ir Nykštukas atsilygino jam tuo pačiu. Nykštukas nemokėjo kaip koks Mikė Pūkuotukas kurti poezijos, tokios kaip „jei daug sninga, tidli pom, tai mums stinga, tidli pom ...“ arba skraidyti kaip Karlsonas, kuris gyveno ant stogo, arba kaip Rampulstilskinas burti. Jis buvo paprastas Nykštukas ir visą laiką gyveno kartu su Martynu. Tačiau vieną naktį, kai visi žaislai atsibunda, Nykštukas nusprendė  pats vienas išeiti pasivaikščioti į gatvę Jis dar pats vienas niekur nebuvo palikęs Martyno kambario. Tuo metu Martynas saldžiai miegojo ir sapnavo apie Alisą, gyvenančią veidrodžių karalystėje.
    Gatvėje Nykštukas pirmiausiai sutiko  pelę.
-  Kaip tu gyveni? -  paklausė Nykštukas.
-  Cypt, - atsakė jam pelė.
   Nykštukas suprato, kad pelė yra alkana ir tądien niekur nerado gabalėlio sūrio.
       - Mes sūrį laikome šaldytuve, - paguodė ją Nykštukas
   Vėliau Nykštukas sutiko kaimynų katiną.
 - Ar tu sveikas ir gyvas? - paklausė jo Nykštukas.
 - Miau, - atsakė kaimynų katinas.  Nykštukas pagalvojo, jog katinas taip pat per visą dieną nesugavo pelės ir yra labai nusiminęs.
 - Mūsų namuose pelės negyvena, - toliau teisinosi Nykštukas.
   Trečias gyvūnas, su kuriuo susidūrė Nykštukas, buvo palaidas šuo. Jis buvo toks palaidas, kad neturėjo  net vardo.
 - Brisiau, koks tavo vardas? -  paklausė jo Nykštukas.
 - Au, au, -  atsakė jam šuo. Nykštukas nusprendė jį pavadinti Brisiumi. Šuniui toks vardas labai patiko.
 - O kodėl tu toks piktas? - paklausė jo Nykštukas.
 - Todėl, kad šiandien neradau kaulo, - tarė Brisius.
 - Mes kaulų namuose taip pat nelaikome, - nuleido rankas Nykštukas.
     Po to Nykštukas sutiko žmogų su šluota rankose.
 - Ką tu veiki taip vėlai? -  paklausė jo Nykštukas.
 - Aš valau gatvę, kad kiti žmonės iš ryto galėtų greitai nuvykti į darbą.
 - O kodėl tu taip darai? - susimąstė Nykštukas.
 - Kadangi tai garbingas darbas  ir reikalingas kitiems žmonėms, - atsakė jam gatvės valytojas.
 - O ką tai reiškia „garbingas“?  - paklausė manęs Martynas.
 - Garbinga  yra dirbti kitų žmonių naudai, negalvojant apie save.
    Kiek vėliau Nykštukas pastebėjo ryškią šviesą dangaus skliaute. Ji ėmė artėti į jį ir tapo panaši į lėkštės formą.  Po to skraidanti lėkštė nusileido, ir iš jos išlipo žalias žmogelis su dviem antenomis ant galvos.
 - Ką tu čia veiki? -  paklausė ateivio Nykštukas.
 - Cogito, ergo sum, -  atsakė jam žalias žmogelis.
 - O ką tai reiškia? - susidomėjo Martynas.
 - Mąstau, vadinasi egzistuoju, -  paaiškinau.
 - Dabar aš suprantu. Norint sveikai augti reikia mokytis ir mąstyti. Ar ne taip? - paklausė Martynas.
 - Tu teisingai mane supratai.
-   O kur pasakos intriga?
 - Intriga ta, kad Nykštukas yra draugiškas ne tik su Martynu, bet ir su visais gyvūnais ir žmonėmis.  
  Kitą  naktį,  kai jie abu kartu miegojo, Martynas sapnavo apie Alisos nuotykius stebuklų šalyje. Kai Martynas pabudo, jis ir pats nesuprato, ar tai buvo tik jo sapnas, ar tikras Nykštuko nuotykis.

Komentarai