Žaidžiam tėtę ir mamą

- Alis – tėtis, aš – mama, - pasakė Monika ir treptelėjo koja, apauta aukštakulniu mamos bateliu. Tiesą pasakius, Alis geriau būtų žaidęs futbolą, bet jei jau Monika šitaip nusprendė – viskas. Ji kaip suaugusi įsitvėrė jam į parankę ir tyliai pridūrė:
- Reikia vaiko.
- Ko?!
- Reikia vaiko! - įsakmiai pakartojo Monika.
Kieme net mažoji Astutė žinojo, kad šiais laikais gandrai vaikų neneša, o juos parsiveža mamos iš ligoninės. Vadinasi, teks ten keliauti...
Vaikai tipeno siauromis senamiesčio gatvelėmis, kol priėjo didelį baltą namą, ant kurio buvo užrašyta „Ligoninė“. Tačiau jie buvo dar maži, nemokėjo skaityti, todėl Alis sustabdęs tetulę, vedančią didelį juodą pudelį, paklausė:
- Tetulyte, ar negalėtumėte pasakyti, kur čia ligoninė?
- Viešpatie, vaikui bloga! - suklykė moteris.
- Ne, ne. Jis visiškai sveikas, - sprukdami iš praeivės glėbio atšovė Monika.
Pradėjo temti, ir senamiesčio gatvelės pasirodė tokios nepažįstamos ir klaidžios... Staiga priešais juos išniro besišypsanti moteris. Ji vilkėjo baltu kaip sniegas chalatu, ant galvos puikavosi puošnus baltas apdangalas, kuris priminė vaikams burinio laivo modelį. Baltoji fėja plaukte atplaukė prie vaikų ir uždėjo vėsias rankas ant jų pavargusių galvelių.
- Kas Jūs? - paklausė Monika.
- Ligoninė, - ramiai atsakė baltoji fėja.
Sulig šiais žodžiais atsivėrė durys ir vaikai atsidūrė didelėje salėje, kurioje augo neregėti augalai, akvariumuose plaukiojo auksinės žuvytės, o pačiame salės viduryje sukosi didžiulė balta karuselė. Kiekviename jos vežimėlyje miegojo po naujagimį. Alis su Monika pamatė tėvų eilutę, išsirikiavusią prie šitos neįprastos karuselės.
Vaikai susiginčijo – mat Monika norėjo dukrytės, o užsispyrėlis Alis – tik berniuko. Tačiau šį kartą Monika jam nusileido. Baltoji fėja paspaudė mygtuką, karuselė sustojo, ir iš vieno vežimėlio iššoko šiek tiek ūgtelėjęs, susivėlęs, rudaplaukis vaikutis. Tokio jiems ir reikėjo.
- Turiu jus perspėti, - tarė baltoji fėja Ligoninė, - kad atgal vaikų nepriimame ir nekeičiame. Aišku?
Alis su Monika linktelėjo ir išskubėjo namo, į savo kiemą. Tiesa, jų sūnus visą kelią niurzgėjo, prašydamas nupirkti ledų arba nuvesti į cirką. Tačiau ką padarysi. Visi sako, jeigu jau turi vaiką, tai ir kentėk.
Kai laiminga trijulė sugrįžo, visas kiemas jau žaidė „mamą ir tėtį“.
- Na, ir beždžionės, - piktai suniurnėjo Monika.
Dvi mergaitės apsikarsčiusios mamos papuošalais sėdėjo ant suoliuko ir kalbėjosi apie vaikų auklėjimą. Gintas kaip senas profesorius – užsimaukšlinęs senelio skrybėlę ir užsidėjęs didžiulius akinius „skaitė“ laikraštį. Dvi mažylės – „senutės“ –mezgė vieną ir tą pačią kojinę, o išpuikėlė Rita vaidino didelę ponią, skubančią į teatrą. Tačiau slystelėjo į balą, ir jos popierinė vėduoklė bemat pavirto apgailėtina popieriaus skiautele. Bet niekas aplinkui nesišaipė. Juk ir suaugusiųjų gyvenime pasitaiko labai juokingų dalykų...

Piešė V.Ajauskas

Komentarai

Atgal