IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Tryliktojo laiptelio paslaptis
ROJUS GYVENA MIESTE. JAM ŠEŠERI METAI. JIS JAU MOKA SUSKAIČIUOTI IKI ŠIMTO. DAŽNAI IŠTIESĘS PIRŠTĄ SKAIČIUOJA PRIEŠ NOSĮ IŠSIRIKIAVUSIUS MEDŽIUS, TOLYN NUBĖGANČIAS ŠALIGATVIO PLYTELES:
– VIENAS, DU, TRYS, KETURI, PENKI...
SKAIČIUOTI MOKA IR TOMUKO DRAUGAS GUSTAS. JIS GYVENA KAIMYNYSTĖJE, BET JAU KITAME NAME, ESANČIAME ANT KALNELIO. NAMUS JUNGIA MEDINIAI LAIPTELIAI, TAD VISADA, KAI TIK IŠLEIDŽIA VAIKUS Į KIEMĄ, MAMOS PRAŠO:
– LAIPTELIAIS EIKITE ATSARGIAI, NEIŠDYKAUKITE, NES GALITE UŽSIGAUTI... LAIPTELIAI IŠDYKĖLIAMS GALI Į KOJELĘ ĮKĄSTI, Į PIRŠČIUKĄ ĮŽNYBTI. JIE NEMĖGSTA SKUBANČIŲ AR LEKIANČIŲ LAIPTAIS VAIKŲ.
TĄ DIENĄ ATĖJĘS PRIE ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖS, ROJUS PAMATĖ SALOMĖJOS AŠARĖLES. STOVĖJO JI PIEVELĖJE IR PŪTĖ UŽGAUTĄ PIRŠTUKĄ. AŠARĖLĖS, KAIP IR SKAUSMAS, JAU BUVO IŠBYRĖJUSIOS, TAČIAU BAIMĖ DAR STOVĖJO ŠALIA, KAIP IR PRIEKAIŠTAS SAU, KAD BĖGO STAČIAIS LAIPTAIS.
– LAIPTELIS ĮKANDO? – PAKLAUSĖ APSIVERKUSIOS MERGAITĖS ROJUS.
– NEGERI LAIPTELIAI... – ATSIDUSO SALOMĖJA. – NEGI JIE NESUPRANTA, KAD JŲ DANTUKAI AŠTRŪS? DABAR TURĖSIU EITI NAMO, KAD MAMYTĖ ANT ŽAIZDELĖS PLEISTRĄ UŽKLIJUOTŲ...
– GAL IR NESUPRANTA... – SUTIKO VAIKAS.
– KAŽKAS LAIPTELIAMS ATSITIKO, KAD JIE PRADĖJO VAIKUS SKRIAUSTI, – PASIDALIJO SAVO ĮTARIMAIS MERGAITĖ. – JIE VAKAR Į KOJĄ MODESTAI ĮKANDO, KAI TA NAMO ĖJO. PATI MAČIAU, KAIP JI PASLYDO, O TAS Į KOJĄ ĮKANDO.
– NEGALI BŪTI LAIPTELIAI VISI PIKTI? – SUABEJOJO ROJUS. – ANĄ RYTĄ LAIPTUS SUSKAIČIAVAU, JŲ DVIDEŠIMT, VISI LYG BROLIUKAI GYVENA. TIK MES NEŽINOME, KURIS IŠ JŲ BLOGAS IR VAIKUS KANDŽIOJA...
– GAL JAM DANTUKAI DYGSTA, SKAUDA IR DĖL TO JIS PIKTAS?
VAIKAMS BEKALBANT, PRIE SMĖLIO DĖŽĖS ATĖJO IR GUSTAS.
– AŠ ŽINAU, KURIS LAIPTELIS PIKTAS. PAMAČIAU, KAI JUOS NUO APAČIOS SKAIČIAVAU.... TRYLIKTASIS... JĮ PASIEKĘS, DABAR AŠ PERŠOKU...
– TRYLIKTAS? – PASITIKSLINO ROJUS.
– TRYLIKTAS...
KURĮ LAIKĄ VISI VAIKAI TYLĖJO. APLINKUI ŽALIAVO LIEPŲ GOJELIS, O SMĖLIO DĖŽĖJE VIRĖ DARBAS: MAŽYLIAI MAŠINĖLĖM VEŽIOJO SMĖLĮ, MAMOS AR MOČIUTĖS SĖDĖJO GRETA ANT MEDINIO SUOLO. BUVO GRAŽI VASAROS DIENA, DANGUJE – NĖ VIENO DEBESĖLIO. TIK DRUGELIAI SKRAIDĖ VISUR, O MEDŽIUOSE ČIRŠKĖ PAUKŠTELIAI. APLINKUI ŽALIAVO ŽOLĖ. ATRODĖ, PASAULIS TOKS GRAŽUS IR GERAS, JEI NE TAS PIKTAS LAIPTELIS.
– ŽINOT KĄ? – STAIGA PASIŪLĖ ROJUS. – EINAME VISI IR PAPRAŠYKIM LAIPTELIO, KAD JIS VAIKŲ NESKRIAUSTŲ. MAN VISADA MAMYTĖ SAKO, KAD SU VISAIS REIKIA KALBĖTIS, BENDRAUTI, PAPRAŠYTI PAGALBOS, UŽ JĄ PADĖKOTI. NEGI TAS LAIPTELIS TOKS NEGERAS, KAD MŪSŲ NEKLAUSYS?
VAIKAMS PATIKO ROJAUS PASIŪLYMAS. JIE ATSARGIAI PIEVA ESANČIU TAKU NUSILEIDO ŽEMYN, PRIĖJO PRIE MEDINIŲ LAIPTŲ IR PRADĖJO SKAIČIUOTI PAKOPAS.
– VIENAS, DU, TRYS, KETURI... – PRADĖJO GUSTAS.
– PENKI, ŠEŠI, SEPTYNI... DYLIKA, TRYLIKA... ŠTAI ŠIS, – PARODĖ ROJUS
– TAIP, ŠITAS IR MAN ĮKANDO, – PIRŠTUKU Į LAIPTELĮ PARODĖ IR SALOMĖJA.
NORS TRYLIKTOJI PAKOPA BUVO PANAŠI Į SAVO SESES, TAČIAU JI BUVO KIEK KITOKIA: LENTELĖ ATSILOŠUSI, O PRO TARPĄ MATĖSI METALINIAI DANTUKAI. VAIKŲ KALBINTAS, LAIPTELIS NEATSILIEPĖ.
– MATOT, REIKIA JAM DANTUKUS GYDYTI, – PASIŪLĖ ROJUS.
– O AR YRA LAIPTELIŲ GYDYTOJAI? – PAKLAUSĖ SALOMĖJA.
VAIKAI SUSIŽVALGĖ.
– JEI YRA VAIKŲ, ŠUNIUKŲ, KAČIUKŲ IR PAUKŠTELIŲ GYDYTOJAI, TAI IR LAIPTELIUS TURI KAŽKAS GYDYTI, – ĮSITIKINĘS PASAKĖ GUSTAS.
VAIKAI NUTARĖ PASIKLAUSTI VYRESNIŲJŲ, KOKS GYDYTOJAS LAIPTELIŲ DANTUKUS GYDO. UŽKALBINO IŠ MOKYKLOS GRĮŽTANTĮ KETVIRTOKĄ SAULIŲ, TAČIAU TAS TAIP IR NESUPRATO, KO JO VAIKAI KLAUSINĖJA. ANT SUOLIUKO SĖDĖJUSI TETA IRGI NIEKO NEŽINOJO APIE LAIPTELIŲ GYDYTOJUS.
– KOKIO LAIPTELIO? – PASITIKSLINO JI KLAUSIMĄ.
– TRYLIKTOJO, – ATSAKĖ ROJUS.
– O KAS TAS LAIPTELIS? – VIS DAR NESUPRATO JI. – GAL TAVO ŠUNIUKO VARDAS?
– NE, NE ŠUNIUKO, O TO, KURIS KALNELYJE KANDŽIOJASI.
TETA NETURĖJO LAIKO, POKALBIO SU VAIKAIS TĘSTI NENORĖJO, O TIK PASIŪLĖ:
– GERIAU, VAIKAI, PASIKLAUSK SAVO MAMŲ.
JIEMS NIEKO DAUGIAU NEBELIKO, TIK NUEITI PAS ROJAUS TĖVELIUS, KURIE ARČIAUSIAI GYVENO, IR PAKLAUSTI, KAS LAIPTELIUS GYDO.
NAMUOSE MAMOS IR TĖČIO NERADO, TIK SENELĮ, KURIS SĖDĖJO PRIE KOMPIUTERIO IR RAŠĖ. ROJAUS SENELIS – RAŠYTOJAS, TAD DAUG LAIKO PRALEIDŽIA NAMUOSE.
– SAKOT, TRYLIKTAS LAIPTELIS KANDŽIOJASI, JO AŠTRŪS DANTUKAI MATOSI? – JIS IŠ KARTO SUPRATO VAIKŲ KLAUSIMĄ. – IEŠKOT LAIPTELIO GYDYTOJO?
– IEŠKOM, IEŠKOM!.. – CHORU AIŠKINO VAIKAI. – NORIME JĮ PAGYDYTI, KAD VAIKŲ NESKRIAUSTŲ!
SENELIS NUĖJO Į SANDĖLIUKĄ IR ATSINEŠĖ PLAKTUKĄ BEI VINIŲ.
– LAIPTELIŲ GYDYTOJAS YRA DAILIDĖ. JIS DIRBA STATYBOSE. BET ŠĮ DARBĄ IŠMANAU IR AŠ. VESKITE MANE PRIE SERGANČIO LAIPTELIO.
VISI PATRAUKĖ Į KALNELĮ.
ROJAUS SENELIS APŽIŪRĖJO SKAUDAMUS LAIPTELIO DANTUKUS, STUKTELĖJO KELIS KARTUS PLAKTUKU, PASKUI DAR PORĄ VINIŲ ĮKALĖ. LAIPTELIS UŽČIAUPĖ BURNYTĘ IR TAPO TOKS, KAIP IR KITI JO BROLIUKAI.
– VALIOOO! – SUŠUKO VAIKAI. – MES LAIPTUKĄ IŠGYDĖME!
ROJAUS SENELIS TIK NUSIŠYPSOJO IR NUSILEIDO LAIPTELIAIS NAMŲ LINK, O VAIKAI DŽIAUGĖSI GERĄ DARBELĮ PADARĘ.
Piešė Danguolė Lunskienė
Komentarai
Komentarai