Tą rytą Tomukui nesisekė. Atsibudęs pamatė, kad sesutė Gustė jau seniai atsikėlusi. Skubėdamas išlipti iš lovelės, prispaudė katinėliui Mikiui, gulėjusiam ant kilimėlio, uodegėlę. Nuskuodė Mikis į kambarį, įpykęs ant viso pasaulio, matyt, norėdamas pasiskųsti Tomuko tėveliams. Belėkdamas užkliudė lango užuolaidą, nukrito ir sudužo molinis gėlių vazonėlis. Pabiro ant grindų šukės ir žemės, nulūžo gėlelės žiedelis...

Tuo nelaimės nesibaigė. Vonioje Tomukas prilaistė vandens, o dantų pastos kirminėlis pats išlindo iš tūbelės ir nukrito ant grindų. Stovi vaikas prie nejudančio kirminėlio ir nežino, kaip jį sugrąžinti į tūbelę.

– Kirminėli, – prašo Tomukas, – sugrįžk atgal į tūbelę, nes mamytė mane bars. Jai bus labai liūdna...

Dantų pastos kirminėlis net nepajuda iš vietos.

Blogiau jau ir negali būti...

Kai vaikas įėjo į valgomąjį, mamytė su tėveliu, sesutė Gustė ir katinėlis Mikis jau sėdėjo prie stalo. Visi nužvelgė nelaimių kankinamą Tomuką.

– Labas rytas! – garsiai pasisveikino vieni kitus. Tik Tomukas tylėjo. Tada mamytė dar pasakė: – Tu, sūneli, plaukučius susišukuoti pamiršai.

– Vėliau susišukuosiu, mama, – pažadėjo berniukas. – Labai noriu valgyti!

Pylėsi į stiklinę pienelio, tepėsi ant duonutės sviestelio, o sesutė padavė gabalėlį sūrio. Tuo metu mama nuėjo į miegamąjį ir vonią. Sugrįžusi atsisėdo prie Tomuko. Grįžusi priekaištavo, kad lovytę pasikloti užmiršo, gėlių vazonėlį sudaužė, pastos ant grindų primėtė...

– Gėles ir vazonėlį ne aš, bet katinas Mikis sudaužė... O pasta pati iš tūbelės pabėgo. Prašiau jos sugrįžti, bet ji neklausė... – teisinosi Tomukas. – Bet aš viską sutvarkysiu...

– Valgyk, tik pienelio neprilaistyk. Tavo blogus darbelius ištaisyti paprašysime Gustę, – pasakė mama.

Ak, kaip liūdna pasidarė Tomukui, nors verk!

– Raideles pradėtum mokytis, skaičius pažintum, nors iki dešimties suskaičiuotum, – priekaištavo ir tėvelis.

– Jis stengiasi būti geras, bet jam nesiseka, – užtarė Tomuką Gustė.

– Kaip norėčiau, kad kasdien nors po vieną žodelį „ačiū“ rastum, – pasakė nuliūdusi mama.

– Ieškosiu, mama, pasistengsiu...

Pažadėjo Tomukas būti geras, bet nežinojo, nuo ko pradėti. Jo galvelė turėjo išspręsti sunkų uždavinėlį. Vaikas tikrai nori, kad jį kas nors pagirtų. Juk taip maloniai skamba mamos ištartas žodelis „ačiū“! ..

 

 Piešė Milda Abromavičiūtė