Kai man pasidaro liūdna, pakeičiu pasaulį. Juk tai - visai nesunku! Tada pasikalbu su tais, kurie su niekuo kitu nešneka. Net su mama.

Šiandien kaip tik tokia diena. Iš dangaus drimba dideli sniego kąsniai.

- Kovo sniegas kvepia snieguolėmis, - sako senelis. – Jei netiki, pauostyk.

Kvepia. Ir truputį gaila, kad baigiasi žiema. Nors dar vakar taip laukiau pavasario!

Ką gi, nulipdysiu Senį Besmegenį. Būsime namie trise. Jau trise. Nors taip norėčiau, kad kieme dar sniego gniūžtėmis laidytųsi Karolina, Justė, Julius ir kiti mano grupės vaikai...

Besmegenis – kaip Besmegenis. Vos baigiu lipdyti, jis taria:

- Rozalija, aš ilgai netversiu. Matai, sniego dribsniai jau beveik virsta vandeniu. Mums, Seniams Besmegeniams, tai labai kenkia. Tuoj sulieknėsiu, o paskui griūsiu ant šono...

- Tai ką darom?

- Reikia laikytis specialios Senių Besmegenių dietos!

- O kas tai yra?

- Sugalvok pati. Svarbu, kad maistas būtų šaltas. Ir gardus.

Aha, prisiminiau, šaldiklyje yra ledų. Juos laižome, kol pilve pasidaro visai šalta. Tiksliau – kol pamatom indelio dugną...

- Ar daugiau nieko neturi? – apsilaižęs teiraujasi Senis Besmegenis.

- Ledų – ne. Bet šaldytuve yra jogurto.

- Tiks!

Kai jogurtas baigiasi, klausiu:

- Na, ar padėjo?

- Rodos, - pakraipo galvą Besmegenis. Ir patapšnoja sau per šonus. – Lyg ir nustojau lieknėti, kaip manai?

Nukasęs apsnigtą takelį, prie mudviejų stabteli senelis.

- Kaip tau atrodo, ar dieta Besmegeniui padėjo? – klausiu jo.

- Dieta? Man jis kol kas atrodo per storas.

- Ką tu, seneli! Mes tiek ledų ir jogurto sušveitėm, kad tik jis nepradėtų tirpti… Gal tu iš mūsų juokiesi?

Senelis apeina Besmegenį iš visų pusių ir nusijuokia:

- Ar tai jis tau pasakė apie savo dietą?

Linkteliu.

- Na, ir sukčius! Tik pažvelk, koks jis apvalutis! Pūpso, lyg būtų susiruošęs čia ramiausiai vasaroti. Taip jo neišgelbėsi. Atvirkščiai: nuo karštos žolių arbatos ir blynų jis gal ir sulieknėtų tiek, kad įstengtų pasivyti į šiaurę grįžtančią žiemą, o dabar...

- Ar tu tikrai pasivytum žiemą, jeigu suplonėtum? – klausiu Besmegenio.

- Gal. Niekada nebandžiau, - vėl pakraipo galvą Senis Besmegenis.

Bet tikrai matau, kad jam norėtųsi lapatuoti paskui tolstantį pilką sniego debesį.

Kol geriame karštą arbatą su aviečių uogiene ir kertame blynus, man irgi ima atrodyti, kad dieta padeda. Kai atsisveikiname, jau vakarėja. Iki rytojaus, bičiuli!

O rytą sniego – vos keli lopinėliai. Ir Senio Besmegenio – nė ženklo.

- Seneli, ar jis pasivijo žiemą? –klausiu.

- Tikėkimės, - sako senelis. – Bent jau pamėgino tai padaryti – vienintelis iš savo šeimos...

 

Piešė Aušra Čapskytė