IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Pelytė ir sraigė
Pelytė labai skubėjo. Palikusi savo mažylius vienus, ji nuvirvėjo į šaltinėlį vandens pasisemti. Visai netoli namų takelį užtvėrė didelė vynuoginė sraigė. Pelytė ėmė šokinėti iš nekantrumo, - taip jai rūpėjo jaukiame urvelyje žaidžiantys peliukai!
Bet, šokinėk nešokinėjusi, o sraigė nuo to nešliaužia greičiau. Ir pelytės nervai nebeišlaikė.
- Gerbiamoji sraige, - tarė ji, - ar negalėtumėte nors kiek pajudėti? Matote, aš labai skubu!
- Pajudėti? – nustebo sraigė ir iš nuostabos sustingo lyg įkasta, tik rageliai krypčiojo kairėn-dešinėn. – Sakyčiau, tai skamba įžeidžiamai. Kodėl visiems atrodo, kad mes, sraigės, esame lėtūnės? Aš juk skuodžiu iš visų jėgų, argi jūs nepastebite? O skuodžiu dėl to, kad vakarienei skubu parsinešti salotų lapų.
Pelytė atsiduso. Ką darysi, teko laukti, kol dičkė, ant kupros tempianti savo riešutinį namelį, peršliauš per siaurą takelį...
Mažylius rado sveikus ir gyvus, bet vandens užteko tik sriubai. O juk reikės dar ir praustis! Todėl pelytė, pabėrusi ant grindų dėlionę, išbėgo į šaltinėlį dar vieno kibiriuko vandens.
O, vargeli! Grįžtant ir vėl ta pati istorija. Tik šįsyk sraigė šliaužė per taką į priešingą pusę – atgal, namų link...
Ir vėl pelytė nekantriai trepsėjo, -jai net kilo mintis peršokti nerangiąją kaimynę, bet kas bus, jei užklius už namelio stogo?
- Mieloji sraige, gal jūs teikiatės mane erzinti? Aš ir vėl skubu, o jūs ir vėl šliaužiate, užtverdama man taką!
O siaube, sraigė ir vėl sustojo, apsidairė ir ramiai sau tarė:
- Kokia jūs nekantri, gerbiamoji pelyte! Ir nereikia būti tokiai įtariai. Mano kelionė su jumis neturi nieko bendra. Tiesiog prisiminiau, kad pamiršau krepšelį salotoms. Tai ir grįžtu jo pasiimti.
Pelytė pasikrapštė pakaušį.
- O gal aš jo nubėgčiau? Taip būtų daug greičiau.
- Na, ką jūs! – nusijuokė sraigė. – O ką aš veikčiau tą likusį laiką? Be to, pasilakstyti juk labai sveika!
Ir oriai nušliaužė per taką.
Pelytė atsiduso:
- Na, ir sraigė! Niekur neskuba, o visur suspėja. Gal iš jos vertėtų pasimokyti? O tai bruzdi, bruzdi...
Ji iš tiesų taip pagalvojo. Bet tuoj pat viską užmiršo, nes prisiminė vaikučius. Tik uodegytė suvirvėjo žolėje.
... Štai taip senelis baigė savo pasaką. Gera sėdėti pavėsinėje ir matyti takelį, kuriame vyksta tokie nuostabūs dalykėliai!
Piešė Aušra Čapskytė
Komentarai
Komentarai