Ona Jautakė

Pasaka apie nulaužtą pušies šakelę

          - Pūtė, pūtė net prisikišęs, bet pagaliau užsnūdo, - sako senelis, žiūrėdamas pro langą.

          Taip jis šneka apie vėją. Tikrai, medžių šakos nė nekrusteli. O vakar net stogas braškėjo. Buvo šiek tiek baisoka užmigti. Galvojau: vėjas tuoj nuraus namo stogą lyg kepurę nuo galvos. Tada nusineš antklodę... Man bus šalta. Bet ir tai – dar ne viskas. O jei ir mane nuo lovos atplėš?! Nuskrisčiau sau lyg koks klevo lapas į dangų. O kas toliau? Jei jis mane įmes į kokį ežerą? O jei patupdys į pušies viršūnę? Kaip žinosiu, kurioj pusėj namai? Ir kaip pareisiu basa, su pižama?..
          Gerai, kad begalvodama užmigau. O šįryt ir vėjas miega. Tad mes su seneliu eisime pasivaikščioti miško keliuku. Gal vėjas ką pametė?
          Taip ir traukiame trise: aš, senelis ir jo sulankstomoji kėdutė po pažastimi. Tiksliau, traukiame dviese. Kėdutė, nors ir turi keturias kojas, yra tikra didžioji tinginė, todėl ją visada reikia nešti.
          Va, ir pirmasis radinys: nulaužta pušies šaka. Ją paimu. Pamerksime. Laužti – gaila. Juk medžiui skauda.
          - Seneli, o kam dar gali praversti tokia šakelė? Na, papasakok! Juk negali būti, kad tu negalėtum apie ją sukurti pasakos?
          - Na... ką čia su tavimi ginčysies? Ištempk ausis!
          Ir senelis tupdo savo kėdutę į pamiškės samanas.
 
          ... Mūsų pažįstamas vėjas yra pamišęs kolekcionierius! Jis stveria ir nešasi viską: nuo štai tokios šakelės iki vaiko piešinio, palikto kieme, ar paukščio plunksnos. Bet anksčiau ar vėliau atsitinka štai kokia nelaimė: jis nebenulaiko savo lobių!
          - O, debesie, padėk man! – ėmė maldauti vėjas.
          Debesis buvo geraširdis. Tačiau pats vos panešė lietų. Ir kai lašai ėmė sunktis pro pilkus marškinius, kuriuos vilkėjo debesis, iš rankų išslydo ir vėjo kolekcijos lobiai... Žmonės labai stebėjosi, kai ant jų skėčių ėmė kristi ne tik lietaus lašai, bet ir keisčiausi dalykėliai: medžių šakos, popieriaus skiautės, plunksnos ir visokie lengvi žaisliukai – vėjo malūnėliai, lėlių krėslai, net mažasis sukutis... Kieno šie daiktai, niekas nežinojo, todėl niekas negalėjo grąžinti vėjo kolekcijos tikriesiems jos savininkams.
          Žalia pušies šakelė nukrito po vieno labai gero burtininko kojomis.
          - O, mieloji, turiu tave pasiimti, jei jau dangus man tave padovanojo, - tarė burtininkas. – Ar nori būti mano burtų lazdele?
          Pušies šakelė nė neįsivaizdavo, kas ta burtų lazdelė, todėl tiesiog patylėjo. Taip ir nupėdino keliu burtininkas, ja mosuodamas.
          Po lietaus pakelės griovys virto šniokščiančiu upeliu. Jo srovė kabarojosi didelis juodas vabalas.
          - Oi, skęstu! Gelbėkit! Gelbėkit! – šaukė jis.
          Burtininkas ištiesė jam savo burtų lazdelę, ir vabalas pasiekė sausumą. O ją pasiekęs, priekinėmis kojelėmis ėmė valytis sušlapusius ūsus, burtininku net ačiū pamiršęs pasakyti.
          Bet burtininkas, kaip ir visi gerieji burtininkai, padėkos nė nelaukė. Jis nugūrino tolyn ir, kol pasiekė namus, savo burtų lazdele dar nukrapštė žemių sąnašas, užtvėrusias pelės urvelio landą, ir įkėlė į lizdą iškritusį iš medžio mažą paukščiuką.
          - Na, mieloji, puikiai padirbėjome, - tarė jis pušies šakelei. – Tu tikrai nuostabi burtų lazdelė!
 
          - Seneli, bet juk čia – jokie burtai! – sušukau. – Tokius darbus su pušies šakele galėtų nuveikti bet kas, netgi aš!
          - Tikrai? – nustebo senelis. – Na, tai eime ieškoti tų gerų darbų. Juk burtų lazdelę dabar ir mudu turime.
 
Piešė Aušra Čapskytė

Komentarai