IR DRAUGUS Į BŪRĮ RENKA!
Mėnulio dieta
Jaunas mėnulis pažvelgė į savo atspindį vandenyje ir susiėmė už galvos:
- Esu toks plonytis - lyg susirietusi agurko virkščia... Gėda kam ir pasirodyti: žilvičio šakele mane užstotų.
Susidrovėjęs mėnulis tik šoko per dangaus kraštą ir pasislėpė nuo akių. Beskubant į burną pateko saujelė žvaigždžių dulkių,- jų juk pilna ten, aukštai, kur gyvena mėnulis.
- O, skanu! - sumurmėjo mėnulis ir apsilaižė.
Žvaigždžių dulkių netrūko, ir mėnulis jas ėmė valgyti pilna burna. Netrukus jau negalėjo jo užstoti ne tik žilvičio šakelė, bet ir storas medžio kamienas. Mėnulis drąsiai spindėjo danguje, o kartais net ir praaušus neskubėjo į lovą.
Bet nuo sočių ir gardžių žvaigždžių dulkių mėnuliui ėmė augti pilvukas. O po kiek laiko jis tapo apskritas lyg kamuolys.
- Žiūrėk, koks storas mėnulis! - pasišaipė vienas mažius, pažvelgęs į pilnatį.
„Negerai,- pamąstė mėnulis. - Būti storam - negražu. Ir nesveika. Reikia imtis priemonių! Juk nesmagu, kai iš tavęs kiekvienas varliūzas šaiposi!“
Mėnulis sukando dantis ir ėmė laikytis dietos. Jokio smaližiavimo! Tik vienas kitas rasos lašelis. Ir nieko daugiau.
Jis nyko tiesiog akyse. Iš pradžių nebeliko apskritumo, paskui ėmė dilti pilvukas. Kai jis įdubo, mėnulis vėl virto į agurko virkščią. Tik ji buvo išsirietusi į kitą pusę...
- O, rodos, būsiu padauginęs tų dietų!- šūktelėjo mėnulis, vėl vandenyje išvydęs savo ypač liekną siluetą.
Ir vėl susidrovėjęs pasislėpė nuo žmonių akių.
Taip - kas mėnesį. Na, ir kas čia keisto? Žmonėms irgi ne visada sekasi dailinti savo figūras!
Komentarai
Komentarai