Ona Jautakė

Kiškio rugeliai

Valio, mes einame žoliauti!
Į lino maišelį senelis renka visokias žoleles. Gyduoles, kaip jis sako. Žiemą jis kartais ir mane vaišina žolelių arbata. Ne visokia. “Čia – man, ne tau, - kartais sako. – Nes senų žmonių ir mažų vaikučių žolelės - skirtingos”.
Kai kurias žoles ir aš pažįstu. Antai linksmosios jonažolės: žiedeliai – auksiniai ir šiek tiek strazdanoti, kaip mano nosytė. Geltoną lyg medus jų arbatą geriame žiemą, kai trūksta saulutės ir būna liūdna.
Apie kiekvieną žolyną mano senelis žino daug įdomaus. Tai – dar ne viskas. Mano mama, kai suserga, negeria tablečių.
- Tėveli, - sako ji, nes mano senelis yra jos tėtis, - kažko sužvarbau. Reikėtų tavo stebuklingosios arbatos.
Senelis tada visas nušvinta, kaičia arbatinį ir rausiasi po savo dėžutes, maišelius. O kai mama išgeria nuoviro, paguli su knyga šiltai apsiklojusi, ir, atėjusi į senelio kambarį, pasako: “Na, ačiū, tėveliuk. Dabar visai kas kita”, - senelis nušvinta dar labiau.
“Nušienavę” pievą, traukiame girion. O čia, tarp medžių, gardieji kiškio kopūstėliai. Kemšuosi į burną, kol sutraukia žandus. Skani rūgštelė. Visai kitokia, nei rabarbaro koto, rūgštynių ar spanguolių rudenį. Kažkokia saldžiai rūgšti, sultinga. Ir net balti kopūstų žiedeliai – gardžiai rūgštūs, nors ir gaila juos, tokius gležnus ir baltus, kimšti į burną!
Tik daug nesuvalgysi. Atšimpa dantys.
- Ateik, Rozalija, - pašaukia senelis.
Po sakarota egle baltuoja jo drobinė skrybėlė nulėpusiais kraštais, kad akių nesvilintų saulė.
- Na?
- Ar pažįsti, kas čia?
Tarsi koks žaislinis rugių laukas. Ant mažų stiebelių supasi grūdeliai. O gardūs!
- Čia – zuikio rugiai, - sako senelis. – Vaikystėje ir aš mėgau juos kulti.
- O zuikiai nepykdavo?
- Ne, - juokiasi senelis. – Ar žinai, kaip zuikis rugius sėjo? Ne? Tada paklausyk!
Ir prisėdęs ant savo mažosios kėdutės, ima dėstyti prikimusiu, paslaptingu balsu:

Kartą zuikis nuėjo pas girios valdovą Girinį ir sako:
- Nusibodo man žiemą šalti ir alkti. Miške tiek dykos žemės. Leisk man įsirengti daržą. Prisisodinsiu kopūstų, prisisėsiu rugių, - juk žmonės visko užsiaugina, tai kuo aš blogesnis? Nebenoriu svetimų morkų vagiliauti.
Girinis nusišypsojo pro ūsą:
- Jei tik nori, - mielai prašom! Tik žinok, kad duonutė prakaitą mėgsta, o ne tuščias kalbas.
Supureno zuikis žemę po medžiais miške, pasėjo kopūstų, rugių… Atbėga po kokio mėnesio pažiūrėti: gal jau ko valgomo yra? O čia – miško žolės, tarp jų tik vienas kitas menkas kopūstlapis stypo, rugelis su vienu grūdeliu siūruoja…Nusivylė kiškis. Visai ne toks jo daržas kaip žmonių!
- Pamėginsiu dar kartą, - sako sau. – Turbūt prasta žemė pasitaikė…
Vėl sėjo, vėl akėjo, - ir vėl tas pats… Nusiminė zuikis ir mąsto: “Na, ir kam man tas daržas? Įšoksiu pro tvorą, kopūstėlio, morkytės pagraušiu, gal šunys nė nepajus…”
Ir nukūręs pas Girinį, zuikis mostelėjo letena:
- Nebereikia man tos tavo žemės. Niekas joje neauga, tik medžiai. Versiuosi, kaip verčiausi. Neprapulsiu.
Girinis tik skėstelėjo rankom:
- Ar nesakiau, kad duonutė prakaitą mėgsta?
- Sakei, sakei. Ar maža prakaitavau, kol sėjau?!
“Taip ir maniau: nebus iš zuikio daržininko”, - pagalvojo Girinis, bet nutarė veltui burnos nebeaušinti.
Štai kodėl kiškio kopūstai ir rugiai auga kuokštais tarp samanų ir smilgų, neravėti, neprižiūrėti.

- Žinai, seneli, tavo pasaka man kai ką priminė. Ar tik ne metas ir mūsų daržą ravėti?
- Gal ir metas, Rozalija. Ar padėsi?
- Eime, seneli. Aš – ne koks zuikis…

    Piešė Aušra Čapskytė

Komentarai