Sraigė atsako: „Kaip tai ką? Argi nematai, žvairy, kad nusilipdžiau namelį ir ketinu jį nešiotis?“

Kiškis, pats niekada namų neturėjęs, vis kur paklius nakvodamas, labai nustebo, tad ir vėl klausia: „Taip, namelis – gražus, jaukus, bet kam jį tampytis ant nugaros? Rytą išlindus iš to būsto paslėpk jį po varnalėšos lapu ir keliauk ligi vakaro laisva, kur akys veda“.

Sraigė, prisiminusi, jog namelis iš tiesų sunkokas, padėkojo kiškiui už patarimą, paslėpė būstą po langu ir nušliaužė rasos atsigerti, po platų pasaulį pasidairyti.

Tuo metu pro šalį skrido šarka. Žiūri – kažkas blizga po varnalėša. Nieko nelaukus pasičiupo namelį ir nusinešė į lizdą – bus šarkiukams kuo žaisti. O sraigė, rasos atsigėrus, grįžo prie varnalėšos, neberado savo namelio ir graudžiai apsiverkė. Šarka išgirdo sraigės aimaną ir klausia:

- Ko, kaimyne, verki? Ar kas prapuolė?

Sraigė pro ašaras apsakė šarkai savo nelaimę. Paukščiui pagailo sraigės, nuskrido lizdan ir grąžino būstą. O pargrąžinus pamokė:

- Mieloji, prašyčiau daugiau savo daiktų nemėtyti. Dar gerai, kad tavo būstas pakliuvo į akis man, o kas būtų, jei jį būtų aptikęs koks šernas? Sutrypęs būtų, sutraiškęs, ir baigta – po namelių. Kurgi, mieloji, galvelę priglaustum?

Sraigė padėkojo šarkai ir išvalius, išgremžus kiaukutėlį, užsikėlė jį ant kupros. Tada pasislėpė jame ir užmigo. Nuo to sykio sraigė jau niekada nepalieka savo būsto – vis kartu nešiojasi.

 

 

Piešė Vida Alesienė