Leonardas Gutauskas

Sniegenos

Kartą dangaus karalienė saulė klajojo po rudenėjančius miškus ir pynėsi vainiką. Užsimiršusi nepastebėjo, kad gervės, žąsys ir antys jau ruošiasi į šiltuosius kraštus skristi, o ežerų pakraščiai rytais pasidengia plonu ledu.
Vieną rytą papūtė šiaurys, ėmė snigti, upės ir marios užšalo. Apledijo ir dangaus keliai.
Nuliūdo saulė, supratus, kad jau nebeužkops į aukštą skliautą. Žengia kelis žingsnius, paslysta ir puola į pusnį.
Sniege klūpančią saulę pastebėjo sniegenos. Paukštelių valdovė tarė:
- Nebijok, skaisčioji saulele, nesušalsi. Mūsų pūkai šilti kaip patalėliai, tad glauskis prie mūsų.
Saulė apsidžiaugė, padėkojo paukšteliams ir prisiglaudė prie ratu susispietusio pulkelio. Beregint nuo saulės kasų ledokšniai nutirpo, atšilo karalienės veideliai.
Na, o sniegenos, taip širdingai šildžiusios saulę, net nepastebėjo, kaip nuo skaisčiosios ugnies ėmė rausti jų krūtinės. Nuo tos žiemos visų sniegenų krūtinėlės – raudonos. Ir tas raudonis labai panašus į viduržiemio saulės ugnį.
 

Komentarai