Jurgis Usinavičius

Avino ragų įsitvėrus

Avių banda buvo didelė. O avinas tik vienas. Bet gražus. Pasipūtęs. O ragai, ragai! Dideli, stori, lanku išlenkti. Nuo kaktos viršaus iki pat nugaros. Kieta ir kakta. Akys nelabai didelės, bet iššokusios ir tamsiai rudos. Kojos visada plačiai pražergtos. Pasitempia per pilvą, galvą paknerpia, šnerves atkiša, atrodytų, į miltus bet ką sutrins! Bet aš jo nebijojau. Jis man patiko. Juk toks vyriškas, drąsus.
Kartą sumaniau arčiau su juo susibičiuliauti. Ėjau artyn ir nešiau kuokštelį žolės. Vis kalbinau: beee, bebeee! Jis žiūrėjo į mane išverstomis akimis ir po truputėlį traukėsi atbulas. Jokio draugiškumo nerodė. Bet, kaip supratau, nebuvo ir piktai nusiteikęs. Tai ir ėjau artyn! O kai priėjau – jis galvą žemyn nuleido, akis dar labiau išvertė. Lyg badytis norėtų...Paėmiau aš jį už ragų, o jis galvą į šoną pasuko ir užsimetė mane ant savo plačios nugaros, pasimuistė ir ėmė bėgti per ganyklą. Laikiausi ragų įsitvėręs. Avinas peršoko per griovį ir pasuko namų link, kur tvora buvo. Bijojau, kad pro ją nelįstų. Kur tau! Lyg tyčia bėgo prie tvoros. Tik nežinojau, ar jis šoks per ją, ar pro kartis kiton pusėn lįs! Pasilenkiau ir užsimerkiau: kaip bus, galvoju, taip bus!
Staiga tvoros viršutinė kartis mano plaukus palietė ir mes abu su avinu atsidūrėme kieme. Prie tvarto durų avinas sustojo. Mat durys buvo uždarytos ir avinas nežinojo, ką toliau daryti.
Į kiemą subėgo avelės
Sulojo Sargis.
Aš nušokau nuo avino ir pamačiau tėtį. Jis ėjo iš gryčios. Na, galvoju, dabar tai klius. Juk avinas – ne arklys ir niekas juo nejodinėja! Bet tėvelis šį kartą nebarė manęs. Jis buvo laimingas, kad viskas gerai baigėsi. Juk aš galėjau nukristi ir susižeisti.
 

Komentarai