Kur prapuolė raidės?

Jei tiki tu stebuklais,
Paklausyk, paklausyk,
Kas nutiko knygyne
Vakare – vienąsyk.

Buvo daugel knygelių,
Paveiksluotų gražiai.
Vienoje jų gyveno
Rudanosiai ežiai. –

Apsikaišę spygliukais,
Bailūs, tylūs, keisti,
Tas ežys ir storulė –
Lėtapėdė – pati.

Ir ežiukų pulkelis,
Apvalučių, mažų, -
Kaip jie dūko ir šėlo,
Net žiūrėti gražu.

Lėtapėdė ežienė
Ruošė valgį greta. -
Laukė, alko ežiukai,
Jų mama – negreita,

Darbas tik įpusėjo...
Kaip ilgai, o dangau.
Jau ežiukai nurimo,
Nebešėlo daugiau.

Pasakaitę jie skaitė
Apie parko rudas
Voveraites... Išalko –
Ir suvalgė raides.

Nusigando ežienė:
„Ai, dabar kas gi bus,
Kai knygyno vedėjas
Ankstų rytą nubus? –

Atsivers jis knygelę,
O raidžių joj – nebėr.
Kokia gėda, o varge,
Suteršta mūs garbė!

Ji pasišaukė ežį, -
Sako: „Bėkim iš čia,
Kol tylu, ne vėlu dar,
Kol šviečia delčia.“

Taip tą vakarą tylų
Paežiais, paežiais,
Jie iš knygos pabėgo,
Tie keistuoliai ežiai.

Bėgo pulkas ežiukų
Ir ežys, jo pati...
O knygelėj beliko
Vien tik lapai balti.

Atgal