Velykinė eiliuota pasakėlė

Vieną kartą po žiemos,
Palypėjęs ant tvoros,
Mūs‘ gaidelis suplasnojo,
Net pritūpęs užgiedojo:
- Niekur slieko nerandu,
Kojom šalta, nejauku!

Jis giedojo taip liūdnai,
Kad pravirko net ežiai,
Kurie patvory miegojo –
Apie vasarą svajojo.

Auksaplaukei saulužėlei
Širdį taip labai sugėlė,
Kad į žemę nuo pat ryto
Spindulėliai krito, krito -
Sužydėjo geltonai
Ir pakalnės, ir kalnai.

Ant vienos mažos kalvelės,
Be rankelių ir kojelių,
Kiaušinėlis sau gulėjo,
Tiktai – strykt – ir nuriedėjo.

O riedėdamas dainavo:
- Visos pievos sužaliavo,
Tiktai traukitės greičiau
Man iš kelio, nes matau,
Kad netyčia jus prispausiu,
Jei pargriausiu, tai užgausiu!

Rieda, rieda ir kvatoja,
Tiktai stapt – staiga sustoja.
O pro šalį tuo metu,
Du broliukai takeliu
Į namus sugrįžt skubėjo
Ir po kojom nežiūrėjo.

Tiktai girdi, kažkas sako:
- Ei, žiūrėkit, kas ant tako!
Kiaušinėlis koks gražutis,
Nematytas dar – MARGUTIS!

Čiupo jį abu broliukai
Ir kaip du linksmi kiškiukai,
Nustraksėjo per miškelį
Pas mamytę ir tėvelį.

Nuo tada lig šios dienos,
Kai gaidelis užgiedos,
Saulės spinduliai linksmi
Ima žaisti patvory -
Dovanojam po margutį
Ir broliukui, ir sesutei.

Komentarai

Atgal