Iš kur atsiranda snaigės

Gyveno Mamytė su dukrele. Mamytė labai mylėjo savo dukrelę, gražiai ją augino, skaniai maitino, daug dainelių jai dainavo, pasakų pasakojo. Taip mylima dukrelė augo graži, protinga, bet kuo toliau, tuo šaltesnė ir piktesnė darėsi mergaitės širdelė. Jei Mamytė paprašydavo padėti, dukrelė atsikalbinėdavo: „Nenoriu dabar dirbti. Tingiu”. Jei sakydavo: „Žiūrėk, dukrele, kokie liūdni tavo drabužėliai ir žaisliukai išmėtyti guli. Sutvarkyk juos”. „Pati tvarkyk!“ – atrėždavo mergaitė. Dėl to Mamytei širdelę labai skaudėjo, bet dukrelę ji vis tiek mylėjo.
Kartą Mamytė susirgo - negali nei maisto paruošti, nei arbatos išsivirti, nei vaistų išeiti nusipirkti. Ir prašo Mamytė dukrelės, kad karštos arbatos išvirtų. „Ne dabar, - atkirto dukrelė, - žaidžiu.”
- Kaip tu gali būti tokios šaltos širdies, - pasigirdo ramus balsas Aukštybėse. - Jei esi tokia ledinė, tai ir pavirsk į snaigę”.
Sudundėjo griaustinis, žaibai tik sužybsėjo. Pakilo vėjas, atidarė langelį ir pradėjo sukti mergaitę. Suko suko, kol ji snaige pavirto ir su vėju išlėkė pro langą į debesį, kuriame buvo daugybė tokių pačių snaigių. Susispaudusios debesyje šaltos ir liūdnos snaigės gailiai žiūri į žemę ir ilgesio kankinamos krinta žemyn, tikėdamos, kad pro langus pamatys savo Mamytę. Bet Mamytės nepažįsta savo vaikučių–snaigių. Žiūri pro langą ir sako: „Kaip gražiai sninga...”

Komentarai

Atgal