Irena Žurumskienė

Iš kur atsirado vijoklių taurės

Pasakėlę sekt pradėsiu,
Tik patogiai atsisėsiu.
Jūs ausytes pastatykit
Ir gerai, gerai klausykit.

Atsitiko tai seniai:
Čia gyveno milžinai,
Fėjos, laumės ir nykštukai-
Skardžiabalsiai, linksmuoliukai.

Jie gyveno tarp miškų,
Pievose prie ežerų,
Ant kelmelio po egle,
Ar žeminėj po žeme.

Darbštūs buvo tie nykštukai
Ir greiti kaip voveriukai.
Jie linksmi visur bėgiojo –
Vaikams dovanas nešiojo.

O seneliams nepiktiems,
Ir jaunesniems – tik geriems,
Laimės sėklų į kišenes
Pribarstydavo slapčia.

Tie visi linksmi nykštukai,
Kaip ir jūs maži vaikiukai,
Laukdavo vienos nakties
Ir mėnulio pilnaties.

Numatytą naktį šiltą,
Prie Šventosios palei tiltą
Susirinkdavo visi
Ties Anykščiais paupy.

Tiktai kartą per metus
Susikviesdavo visus
Jų valdovė ir dievaitė –
Anykštietė – Nykštukaitė.

Visą naktį uliavoti,
Gerti vyną ir dainuoti
Jie galėjo lyg aušros,
Tik ne saulės spinduliuos.

Jei saulutė patekės
Ir į taurę pažiūrės –
Taurės jau nebeturėsi,
Puoton vykti negalėsi.

Kas daug gėrė, uliavojo
Savo taurę pražiopsojo –
Spindulys ją palytėjo : -
Taurė dzinkt ir – subyrėjo.

Kur tik taurė subyrėjo,
Ten vijokliai sužydėjo.

Tie nykštukai be taurės
Puoton vykt nebegalės.

Atsigerti ar galėtum
Gėlės taurę jei turėtum?

Ir dabar kiekvieną kartą,
Kai eini lauku suartu –
Taurės guli tau po kojom,
Mindom jas, visaip žergliojam.

O nykštukai – linksmuoliukai
Taurių verkia patyliukais, -
Vijoklinėmis pavirtę
Vyno taurės nebetvirtos.

Stiklo taurės neturi –
Puoton vykti negali.
 

Komentarai