Irena Žurumskienė

Deimantas delne

TU man sakai –
Į delną skaistų deimantą
Kas rytą įdedu aš tau.

Norėtum, kad nesuteptą
Jį vakare gražinčiau.

Aš pažadėjau.

Kaip mažas vaikas
Savuoju pažadu tuo patikėjau.

O TU šypsaisi,
Nesgi žinai –
O aš žinoti nežinojau –

Šį deimantą paliest norės
Ne tik Didžiosios Meilės deivės,
Bet ir dukra Tamsios Erdvės,
Pridengus savo niūrų veidą,
Pigiais blizgučiais papuošta skraiste.

O vakare,
Kai ištiesiau TAU delną,
Nustėrus pamačiau –

Aš taip stengiausi,
Tvirtai suspaudus pirštais jį nešiau,
O jis – dėmėtas...

Gal aš per garsiai, gal per greit
Tą dieną bėgau ir šaukiau?...
Ir tyliai einančio šalia savęs
TAVĘS nepastebėjau...

 

Komentarai