Gretė Siliūnaitė

Gilė ir kaštonas

Į mišką pasibeldė rudeninis vėjas. Lapuoti medžiai iš baimės nuraudo ir pagelto, kai smarkuolis ėmė suktis tarp kamienų, mojuodamas ilga uodega ir plėšdamas nuo šakų lapus ir mažučius jų vaikus. Paliesti stipruolio vėjo krito žemėn Gilė ir Kaštonas, susidauždami pilvais. Dailioji Gilė, ąžuolo dukrelė, vos pasiekusi žemę pasitaisė kepuraitę ir, kaip visada, oriai kreipėsi į žalią nepažįstamąjį besisukantį ratais.

- Na, prašyčiau, truputėlį atsargiau.. Mano kūnelį lengva suraižyti, mielasis ežy.
- Oi, oi... Aš labai atsiprašau. Net nežinau, ant kurio šono verstis. Žinote, ant medžio buvo taip gera, o čia apačioje bado savi spygiai.
- Mielasis ežy, nereikia skųstis, kiškite kojytes lauk ir bėkite šalin. Man neramu, kai vartotės aplinkui. Mano kepuraitė mažutėlė, kas mane apgins nuo jūsų aštrių spyglių? – toliau kalbėjo švelnioji Gilė.
- Suprantate, aš esu ne ežys. Esu Kaštonas, argi ne gražuolis?
- Kaštonas turi gražų šoną? - nusijuokė Gilė. - Nieko nematau, jūs nuolat judate.
- Sustoti negaliu, spygliai taip duria.
- Ridenkitės štai čia, kur samanos minkštesnės. Ach taip, dabar matau, išties gražus, toks ryškiai žalias. Kodėl ankščiau čia jūsų nemačiau?
- Ilgai slėpiausi medyje tarp lapų, bet išgirdau apie jūsų stiprų šalmą ir išlindau patyrinėti iš arčiau. O tuomet vėjas mane sučiupo ir sviedė žemėn.
- Kokį šalmą? – susiraukė Gilė.
- Na štai tą, kuris jums ant galvos.
- Mielas Kaštone, tai mano kepurėlė - princesės karūnėlė. Tik aš viena miške tokia puošiuosi.
- Oj tikrai, atsiprašau! – Net sušuko žaliasis Kaštonas tyrinėdamas Gilės puošmeną.
Naujieji bičiuliai ilgai šnekučiavosi, grožėdamiesi savimi ir vienas kitu. Mainėsi dienos su naktimis, o miškas darėsi vis minkštesnis nuo sparčiai mezgamų vorų tinklų.
Vieną rytą Gilė prabudo anksčiau už Kaštoną.
- Ar jūs blogai jaučiatės? – sušuko ji išsigandusi.
- Oi, oi, kas nutiko? – išsibudino draugužis.
- Jūsų spygliuotas paltas suplyšo, matosi rudas pilvas.
- Tikrai... Bet ir jūs, Gile, ne geriau atrodote – kepurėlė ant šono pasvirusi.
Gilė pasimuistė, norėdama patikrinti, ar tiesa, ką Kaštonas kalba ir pametė savo karūnėlę. Abu prapliupo juoktis vienas iš kito, bet tuoj pajuto, kad be rūbelių darosi vėsu.
Tai nugirdęs vėjas pakėlė į orą geltonus lapus ir klojo jais mažuosius draugus šnabždėdamas, kad jau laikas gultis į patalą. Rudi kūneliai greitai pajuto atkrypuojantį saldų žiemos miegą, bet dar spėjo atsisveikinti iki pavasario, kada pabus ir žvalūs stiebsis į dangų.

       Piešė Gretė Siliūnaitė

Komentarai