Į mišką pasibeldė rudeninis vėjas. Lapuoti medžiai iš baimės nuraudo ir pagelto, kai smarkuolis ėmė suktis tarp kamienų, mojuodamas ilga uodega ir plėšdamas nuo šakų lapus ir mažučius jų vaikus. Paliesti stipruolio vėjo krito žemėn Gilė ir Kaštonas, susidauždami pilvais. Dailioji Gilė, ąžuolo dukrelė, vos pasiekusi žemę pasitaisė kepuraitę ir, kaip visada, oriai kreipėsi į žalią nepažįstamąjį besisukantį ratais.