- Še tau, tas šuo ir vardą, ir pavardę turi. Pūkis Triušplaukis. Tik paso betrūksta - juokėsi senelis. Bet ne apie šunelį pasakojimas, o apie mažą blusiuką Krisių, kuris, šuniui besikasant kailį, kojom ir dantim įsikibęs šuns plauko laikėsi. Šti kodėl šuo krapštėsi lyg padūkęs - vargšelį apniko blusos. Mama kažkokiu bjauriu skysčiu išpurškė Pūkį ir nuo to purškalo išgaišo tuzinas blusų. Mažąjam Krisiui buvo labai bloga, kankino baisi sloga ir kosulys ir...nukrito Krisius ant šviežio šieno kupetos. Pamažu atsigavo ir patraukš naujų namų ieškoti. Paieškos neilgai truko - už tvoros ganėsi avių banda.

- O, kokia vilna, koks minkštumėlis! Čia bus šaunu gyventi, - nusprendė blusiukas ir užšoko ant arčiausiai buvusios avies.

Ir iš tiesų - gyvenimas avies vilnoje priminė rojų. Buvo šilta, patogu, maisto į valias. Gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Krisius pamažu pamiršo, kad neseniai žuvo visi jo giminaičiai, praėjo liūdesys ir nerimas. Kartą jis išgirdo keistus garsus. Jo link artėjo geležiniai nagai, kurie ūžė kaip lėktuvo variklis. Aplink kuokštais krito vilnos, o baisieji nagai jau taikėsi sučiupti Krisių. Tai ūkininkas elektrinėmis žirklėmis kirpo avis. 

-Aš buvau čia šeimininkas, o dabar vėl nelaimingas benamis, - liūdnai mąstė blusiukas, vos spėjęs išnešti sveiką kailį iš tos velnio peklos. Vienišas sėdėjo jis pakelėje ant smilgos ir laukė, laukė... Pro šalį bidzeno senas vilkas.

-Va, matau, namai ir maistas patys atbėga, - nudžiugo Krisius ir užšoko vilkui ant sprando. Nesaldu, oi nesaldu buvo gyventi seno vilko kailyje. Aptriušę plaukai braižė blusiuko kojeles, styrantys šeriai badė akeles, guolis buvo kietas ir nepatogus. Krisiui ir vėl nepasisekė - vilkas buvo ligotas, ėmė ir nugaišo. Ir vėl blusiukas liko be namų. Ėmė lyti ir jis, įsikibęs varnalėšos lapo, tūnojo nusiminęs, sušalęs, be maiso ir pastogės. Taip nejučia užsnūdo... Tik staiga lyg dangus griūti ėmė, lyg žemė drebėti pradėjo, net varnalėša krutėjo judėjo. Pažvelgė blusiukas žemyn - ogi ten kažkoks padaras į varnalėšos kotą nugarą trynė. Krisius neišsilaikė ir paptelėjo kaip prinokęs riešutas tam padarui ant nugaros. Jau pamanė, kad žus nelygioj kovoj, bet...Dievuli brangus, koks minkštas patalėlis pasitaikė, kaip kvepėjo kažkuo pažįstamu, artimu. Pramerkė blusiukas akeles, apsidairė ir suprato, kad čia ne kas kitas, o Pūkis Triušplaukis po varnalėša su rasos lašeliais žaidė.

- Pagaliau aš vėl namie, - laimingas nusišypsojo Krisius.