Jokūbėlis gyvena ant Vilnelės kranto. Jų kiemas aptvertas metaline tvora. Gal dėl to, kad nuo skardžio vaikai į vandenį nenudardėtų. Yra ir verteliai, tačiau spynele užrakinti. Didžiulė liepa augo už tvoros. Krūmai ir maži medeliai lyg maži vaikai glaudėsi prie jos kamieno. Kartą Jokūbėlis pagalvojo, kad upelio pakrantė primena jų darželio kiemą, kai su auklėtoja Rūta išeina pasivaikščioti:  apsipina visi ją, kaip tie medeliai ir krūmeliai jų upelio liepą...

Jokūbėliui atrodė, kad rytais vienodai ir labai jau greitai skuba laikas. Atsikeli,, kaip užsuktas žaisliukas atlieka būtiniausius darbelius, stengiesi po kojomis suaugusiems nesimaišyti, nes rytais visi skuba. Tėtis išskuodžia iš namų pirmas, nes jam ir darbas anksčiau prasideda. Užtat mamai išsiruošti kasryt vis laiko pritrūksta: ragina tada ji greičiau rengtis nepamiršti dar ir pienelio ar kakavos išgerti. Jokūbėlis pažįsta laikrodžio rodyklių perspėjimus, žino, kada jie su mama turi iš namų išeiti, kad laiku pasiektų darželį, o mama nepavėluotų į darbelį. Kartą vaikas nutarė, kad geriau ne į laikrodį, bet į kylančią saulutę žiūrėti. Žinoma, jei ji ne už debesėlio slepiasi. Kartą žvilgt, kitą kartą vėl žvilgt pro svetainės langą ir suprato, kad reikia ryte išeiti iš namų tada, kai saulutė ant didžiosios liepos šakos įstrigusi tupi. Lyg vaikas: kojas nukarusi. Tada atrodė, kad šviečia dvi saulytės pusės...

Tą rytą apie savo  stebuklingą atradimą bandė mamai papasakoti, bet visi skubėjo, o mama jau ragino autis batukus. Kitą rytą mamai raginant išeiti, Jokūbėlis žvilgt pro langą ir sako:

– Mamyte, dar neskubėkim, nes saulutė neperlūžusi pusiau...

Mama nustebusi pažiūrėjo į vaiką, pakreipusi galvą apsidairė:

      – Iš kur tu taip viską gerai žinai, gal tėvelio laikrodį į darželį nešiesi?

Jokūbėlis nejučiom nusijuokė:

     – Saulutės geresnis laikrodis nei tėvelio! 

Jo vis dar niekas nesuprato, vaikas bandė aiškinti ir parodyti saulutės laikrodį, tačiau nebuvo laiko, kaip visada mama skubėjo ir kitus skubino. Tik vakare, sugrįžęs iš darželio, ne tik paaiškino mamai, bet ir nupiešė savo laikrodėlį: liepos šaką ir ant jos užsikorusią saulutę...

Greitai Jokūbėlis pastebėjo, kad į jo saulės ir medžio laikrodį jau mamytė žvilgčioti pradėjo. Ir raginti paskubėti į darželį pradėjo keistai:

–  Vaikuti, jau saulytė ant medžio šakos lipa, turim paskubėti...

Apie savo laikrodėlį Jokūbėlis bandė papasakoti darželyje savo draugams. Tik niekas nesuprato. Stepas dar klausėsi apie saulės laikrodį, pasigyrė, kad jis matė smėlio laikrodį, o Nidoje buvo nuėjęs su tėveliais prie Saulės laikrodžio. Bet ar gali būti laikrodis, kurį sudaro saulė, o rodyklės – tai medžio šakos? 

– Tai gal sapnelyje tokį laikrodį matei? – dar pasitikslino Stapas.

Jokūbėlis tik numojo ranka ir nuėjo dėlioti dėliones...

...Tą vakarą buvo didelė audra. Blaškėsi ji ant namo stogo, norėjo nuversti kaminą, privertė švilpauti lietvamzdžius. Jokūbėlis nesislėpė po pagalve ir nieko nebijojo. Net ir žaibo ar perkūno. Juk ant jų stogo yra žaibolaidis! Tai toks metalinis botagas, gaudantis žaibus. Tad siūbavo, traškėjo viskas, o vaikas ramiai miegojo savo patalėlyje ir sapnavo gražius sapnelius. 

Rytas jau buvo toks, kaip visada: ramus, saulėtas. Kaip visada jie nusiprausė, tėvelis šį kartą dar buvo namuose, padarė mankštą, mama pagamino kakavos gėrimo. Tarsi viskas padaryta, galima eiti. Žvilgt Jokūbėlis pro langą, bet nieko nesupranta. Jo laikrodėlis sugedęs, nes didžioji liepos šaka vėtros nulaužta ir guli ant tvoros! Suriko vaikas iš nevilties. Tai išgirdusi, mama sunerimo:

– Vėl puodelį sudaužei, Jokūbėli?

– Nesudaužiau, mama, – parodė vaikas piršteliu į langą. – Tik saulutės laikrodėlis sugedo...

Mama žvilgtelėjo ir viską suprato, paglostė vaikui plaukučius, prisiglaudė prie savęs:

– Paprašysim tėvelio, gal jį pataisys... – paguodė.

„O kaip tu tą laikrodėlį pataisysi,  – pagalvojo Jokūbėlis. – Juk nepriauginsi liepai šakos, nepasuski medžio taip, kad kitos šakos nulaužtosios vietoje atsirastų?..“

Taip liūdesyje prabėgo kelios dienos. Iš įpratimo vaikas rytais vis dar žvilgčiojo per langą, tačiau matė tik augančią liepą su nulaužta šaka..

Tačiau vieną rytą įvyko stebuklas. Pažiūrėjo Jokūbėlis per langą ir pamatė ant medžio, šakos vietoje, prikaltą didelį inkilą paukšteliams, o ant jo didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Jokūbėlio laikrodis“. Saulutė jau buvo ant jo atsisėdusi, tarsi beldėsi pro inkilėlio dureles ir ragino kol kas ten dar negyvenančius paukštelius keltis. Vaikui atrodė, kad saulutė ir jam per langą moja, lyg sakydama, kad jau laikas eiti į darželį. Beliko padėkoti tėveliui ir mamai už naują laikrodėlį.

Tą dieną per pamokėlę auklėtoja Rūta klausė vaikų, kokią pačią maloniausią dovaną jie yra gavę. Vieni gyrėsi dviračiais, sudėtingais elektroniniais žaidimais ar net kompiuteriais. O Jokūbėlis tepasakė: 

– Saulės, medžio ir inkilo laikrodžiu...

Tik niekas vaiko nesuprato, nes aną kartą, kai jis pasakojo apie savo laikrodį, nesiklausė. Dabar Stapas patempė lūpas: „Pagalvokit, laikrodis! Pas mus jų keturi!”. 

Tik nei vieno tokio, kuris pats ragina vaikus rytais eiti į darželį.