Prakaito lašelis pirmą kartą paliko žmogaus kūną ir atsidūrė ant žemės. Žemė buvo šalta ir juoda. Lašelis apsidairė ir išvydo daug pėdsakų, mažų ir didelių, kuriuos įspaudė tie daiktai, kuriuos žmonės vadina batais, sportiniais bateliais ir aukštakulniais. Kažkas betone paliko savo rankos antspaudus. Lašelis atsiminė, kad žmonės juos vadina įžymybėmis. Iš dangus prapliupo ašaros. Prakaito lašelis pasislėpė po lapu ir stebėjo, kaip daugybė lietaus lašelių juokiasi, kalba ir galiausiai atsimuša į žemę, nusirita nuo kalvos ir daro mažas vaivorykštes. Staiga jis pasijuto toks vienišas ir susigėdo, nes jis ten buvo vienintelis savo rūšies atstovas. Jis girdėjo, kaip lietaus lašai juokiasi ir planuoja, ką veiks vakare, nors jie, o ir jis, gali jo iš viso nesulaukti. Viskas priklausys tik nuo Saulės.

Tada jis išvydo vienišą lietaus lašelę. Kai suprato, kad jis žiūri į ją, ji nusuko žvilgsnį. Jis pasijuto nešvarus ir niekam nereikalingas.

- Labas, –  netikėtai tarė ji ir prisislinko arčiau.   

- Sveika, –  atsakė prakaito lašelis.

- Atrodo, nesu mačiusi tavęs anksčiau.

- Na, aš nevietinis, –  nuraudo jis.

- O ne, tik neįsižeisk. Manau, visi turi teisę čia būti.

- Net ir niekam nereikalingas prakaito lašas?..

- Net ir tu. Nors ir aš nesu kažkam labai reikalinga,  – švelniai  tarė ji. – Žmonės manęs nemėgsta. Norėdami manęs nusikratyti jie šluostosi kaktas, nosis ir krato plaukus. Aš šalta. Aš atnešu sąmyšį, o kartais net paniką.

- Ne, tik jau ne tu. Tu esi tyra, švelni ir kukli. Tu negalėtum nieko nuskriausti.

- Aš esu pridariusi klaidų.

- Mano pagrindinė klaida buvo ta, kad aš iš viso ištryškau iš prakaito liaukos.

- Nekalbėk taip, maldauju, –  tarė ji nedrąsiai šypsodamasi. 

- Aš noriu būti toks tyras kaip tu. Aš noriu, kad žmonės išsižiotų ir aš suvilgyčiau jų burnas arba kad žmonės šoktų, kai aš ir kiti lietaus lašai krentame iš dangaus. Arba stebėti, kaip jie bučiuojasi ir prisidėti prie jų laimės. Arba norėčiau gyventi geltoname ramunės žiedo viduriuke kur nors prie kapo akmens kažkur prie miško tol, kol Saulė palieps man išnykti. 

- Vien dėl šių priežasčių nėra taip jau smagu būti lietaus lašu. Kodėl visada taip sunku būti tiesiog savimi ir džiaugtis tuo, ką turime, ir būti patenkintiems tuo, kas esame. Aš dar nenoriu mirti, nes turiu išpildyti didžiausią savo norą. Noriu būti vandens lašeliu ant arbatos puodelio, ant puodelio, –  jos akyse netikėtai pasirodė ašaros. 

Jis norėjo ją apkabinti ir stipriai suspausti, tačiau tegalėjo tik švelniai jai šypsotis. Jis pastebėjo, kad lietaus lašelė sumažėjo – ji po truputį ėmė džiūti. „Gal iš tikrųjų nėra taip lengva būti lietaus lašu,“ – pamanė jis.

- Eime, –  tarė jis. – Neturime daug laiko.

- Kur nori eiti?

- Noriu tau padėti išpildyti norą. Eime. Pasikliauk manim.

- Tikriausiai vis tiek neturiu ko prarasti. Eime.

Jie ramiai slydo į priekį, kai staiga jų kelyje pasitaikė kliūtis – žmogus. Prakaito lašeliui dingtelėjo, kad žmogus gal juos nunešti iki jų tikslo – puodelio arbatos. Jis paliepė lietaus lašelei paskubėti ir galiausiai jiems pavyko užslysti ant žmogaus bato. Jie stengėsi slysti jo kūnu į viršų. Kadangi lietaus lašelė buvo pavargusi ir judėjo lėtai, prakaito lašelis ištiesė jai savo ranką ir iš visų jėgų traukė ją į viršų. Dabar ji ėmė dar labiau džiūti – tai prakaito lašelis jau aiškiai pastebėjo.

Žmogus ėjo, sunkūs jo žingsniai, kvėpavimas ir kramtymas sukėlė tokį garsą, kurie lašeliams pasirodė kaip tūkstančiai griaustinių. Jie neturėjo kaip apsisaugoti nuo tų garsų. Jie buvo kaip kūdikiai, atviri visiems gyvenimo pavojams ir grėsmėms. Žmogus galiausiai sustojo prie laiptų ir lašeliai nukrito žemėn. Jie abu pirmą kartą pajautė, koks šaltas ir negailestingas buvo grindų medis. Lietaus lašelės būklė pablogėjo ir ji ėmė dusti.  

- Keliaujam, –  tarė prakaito lašelis. – Panešiu tave ant nugaros.

- Ne, nebūtina. Aš galiu eiti pati. 

Bet lietaus lašelė atrodė labai silpna ir dar labiau sumažėjusi. Slydimas žmogaus kūnu į viršų iš jos pareikalavo per daug jėgų. Jis ją užsikėlė sau ant nugaros, nepaisydamas jos atsikalbinėjimų. Jam patiko lietaus lašelės drėgmė, nuo jos sklindantis šaltis ir tyrumas. Jis pamanė, kad jei ją kada nors nuviltų, jo pasaulis sugriūtų. Prakaito lašelis ją stipriai laikė ant nugaros ir jie ėmė judėti tolyn. Jis net neįsivaizdavo, kur eiti. Tada netoliese lašeliai pamatė dulkelę ir paklausė jos kelio iki virtuvės. Ji į juos vėpsojo sunkiai tramdydama nuostabą, matydama, kokie skirtingi, o kartu ir kokie panašūs, yra šie du padarai. Ji nekentė lietaus lašų, nes jie sunaikino jos brolius ir seseris. Ji nieko neatsakė ir nusirito savais keliais. Tada silpnu balsu prabilo lietaus lašelė:

- Geriau visa tai pamirškim. Aš neturiu tiek laiko, kad dabar galėčiau klaidžioti po šį didelį namą ieškodama puodelio arbatos. Gal aš iš tiesų nenoriu būti vandens lašeliu ant arbatos puodelio. Gal tai tik kvaila mano užgaida. Gal tai tik kvailas ir neapgalvotas mano noras.

Jos balse pasigirdo apmaudas, todėl prakaito lašelis tarė:

- Nežinau kodėl, bet jaučiu tau nepaaiškinamą artumą. Noriu, kad išpildytum savo norą ir esu pasiryžęs tau padėti. Prašau, pasitikėk manim. 

- Tikriausiai, neturiu ko prarasti, –  jos balse nebuvo nė krislelio vilties.

Beeidami jie susitiko dar vieną dulkelę. Ir vėl jie paklausė:

- Atsiprašau, gal galite pasakyti, kur virtuvė? Mes ieškome arbatos puodelio.

Šita dulkelė jiems atsakė ne tik piktu ir atsainiu žvilgsniu, bet dar ir garsiu pasipiktinimu:

- Kaip jūs drįstat į mane bent pažiūrėti! Aš pamiršote, ką jūs, lietaus lašai, padarėt mano protėviams, mano broliams ir seserims?! 

- Nesuprantu, kodėl jis taip kalba? Kodėl jie mūsų nekenčia, jei visi esame šios Žemės kūriniai? Mes visi turime vieną bendrą dalyką, o gal greičiau dovaną, – gyvenimą. Kam švaistyti laiką ir ko nors nekęsti? – tarė ji žiūrėdama, kaip pro juos nusirita dulkė į juos net nepažvelgdama. 

Prakaito lašelis jautė, kaip burnoje kaupiasi gumulas nevilties, pykčio ir neapykantos. Jis ėjo į priekį, nežinojo kur einąs ir nešė lietaus lašelį ant nugaros kaip laikiną lobį, kuris bus greitai paimtas iš šio pasaulio, kartu ir iš jo gyvenimo. Saulė atsiims savo dovaną. Tačiau jam neliko nieko kito kaip priimti šį faktą ir ją paleisti. Jo rankos bus tuščios, tokios, kaip ir pradžioje. 

Staiga jie išgirdo kažką bėgant link jų. Tai buvo šuo. Jis gerokai išgąsdino lašelius. 

- Virtuvė yra ana ten, –  mostelėjo jis letena. - O puodelis yra ant stalo, –  tarė jis ir nubėgo.

- Ei, ačiū tau labai, –  sušuko prakaito lašelis, bet šuo jau buvo per toli, kad jį girdėtų. 

- Nebuvo taip sunku, kaip tikėjausi, –  tarė prakaito lašas ir nusišypsojo lietaus lašelei. 

Lietaus lašelė tik palinksėjo galva – ji jau beveik nebegalėjo kalbėti. Ji giliai kvėpavo ir pamažėle džiūvo. Prakaito lašas dabar, labiau nei bet kada anksčiau, jautė jos buvimą – jos kvėpavimą, šaltumą ir tyrumą.

Jis ilgai slydo stalo koja aukštyn su lietaus lašele ant nugaros. Jam atrodė, lyg liptų per aštrias uolas. Ir pagaliau jie pasiekė stalo viršų, kur stovėjo puodelis, tiksliau, nuostabiai švietė, o iš jo garavo karštas skystis. Jie abu atpažino stiprų gerai pritrauktos arbatos aromatą. Staiga prakaito lašas suprato, kad jei lietaus lašelei pavyks užsiropšti ant puodelio, karšti garai ją išdžiovins. „Keista, kad kieno nors noras, galbūt net didžiausia svajonė, gali tapti paskutine svajone. Mirtina svajonė,“ – pamanė jis. 

Lietaus lašelė vis dar laikėsi jam ant nugaros. Ji vos matė ir leisgyvė gulėjo jam ant nugaros – ji buvo labai silpna. Puodelio sienelė buvo karšta ir degino jo delnus, bet jis nekreipė į tai dėmesio ir lipo toliau. Jis jautė, kokie karšti garai sklinda iš arbatos. Jis kaskart sudrebėdavo nuo garso, kurį skleidė kylantys garai, tačiau arbatos kvapas jį viliojo lipti į viršų. Pagaliau jis pasiekė viršūnę. Savo nudegusiomis ir pūslėtomis rankomis jis padėjo leisgyvį lietaus lašelės kūną ant vidinės puodelio sienelės. Tai buvo tinkamiausia vieta ir laikas ją palikti. Jos akys švietė iš visų jai dar likusių jėgų. 

- Ačiū, –  tarė ji. – Šią akimirką nenorėčiau būti niekur kitur, tik čia. 

- Norėčiau pasilikti čia su tavimi ir žiūrėti, kaip pildosi tavo noras, –  jam išsprūdo, nors jis planavo pasakyti visai ką kita, pvz. iki ar lik sveika.

- Bet tada ir tu išdžiūtum. Mums, lašams, čia būti yra labai pavojinga. Aš jau susitaikiau su mintimi, kad mirsiu, bet tu, tu turi visą gyvenimą prieš akis, tau dar reikia visą pasaulį pamatyti. 

- Bet tu ir esi visas mano pasaulis, – žodžiai patys veržėsi jam iš burnos ir jis negalėjo jų sulaikyti. Na, jis per daug ir nesistengė to daryti. – Aš nežinau-nemanau, kad galėsiu gyventi taip, kaip anksčiau. Na, bet buvo smagu su tavimi leisti laiką.

- Aš norėčiau, kad pasiliktum čia su manimi, bet tau reikia išpildyti savo norus. Būtų neteisinga, jei mano svajonė ir tau būtų paskutinė. 

- Bet mes galime pasidalinti šia svajone, –  jis maldavo.

- Daryk, kaip nori. Neturiu laiko ginčams. Tiesiog norėjau tau padėkoti už tai, kad į mano gyvenimą sugražinai šviesą. 

Ji nusisuko nuo jo ir įšoko į karštą garuojantį arbatos skystį. Prakaito lašelis stipriai laikėsi įsikabinęs puodelio krašto ir žiūrėjo į ją. Tai buvo pirmas kartais, kai jis matė kažką krintant taip lėtai ir gracingai, su tiek daug pasitikėjimo savimi krintant į garuojančią pražūtį. Kai jis išgirdo kaip ji atsimušė į arbatą, pajuto, kaip visą jo kūną užpildo skausmas. Jis bandė žiūrėti, kaip tas skystis pagaliau pasiglemžia lietaus lašelio tyrumą ir šaltį. Jam pasirodė, kad iš arbatos pasklido daug garų, lyg siela būtų išskridusi į laisvę. 

Jo sieloje nebebuvo liūdesio. Ji išpildė savo svajonę. Ji neliko su juo, ji ir negalėjo to padaryti. Ji į jo gyvenimą įėjo pro duris, kurias ji paliko praviras tam, kad galėtų išeiti. Ji buvo graži iš vidaus, tačiau jai visada norėjosi kažko daugiau. Jis žiūrėjo į arbatą ir akimirkai jam pasirodė, kad joje mato tyro vandens dėmelę. Jis ją tikriausiai tik įsivaizdavo.