Labai apsidžiaugė Linutė, kai močiutė atsivežė ją iš sostinės į savo sodybą kaime. Kaip čia gražu, kaip viskas nauja! Žalia lanka, karvutė ganosi, ore paukšteliai čiulba, toliau upelis čiurlena!... O koks gražus močiutės sodas!

Vaikšto abi po sodą ir staiga Linutė mato, kad ant močiutės rankos nutūpė apvalus raudonas vabalas.

– Močiute, ar neįkąs jis tau?

– Ne anūkėle, tai geras vabalėlis, Dievo karvytė! Žiūrėk!

Močiutė pakėlė ranką, o vieną pirštą įsmeigė į dangų. Vabaliukas

nurėpliojo per plaštaką, užlipo ant paties piršto galo, pasisukiojo, paskui išskėtė sparnelius ir – nuskrido. Net pagailo Linutei, kad jis dingo.

– Močiute, o kodėl tu šitą vabalą pavadinai Dievo karvyte? Ar toks jo

vardas?

– Taip Linute, – atsakė močiutė. – Yra tokia legenda...

– O kas ta legenda? – pertraukė ją Linutė. – Tai pasaka ar tikrovė?

– Tai tikrovė, – atsakė močiutė. – Sena, sena kaip ir visas pasaulis... – Kai Dievas sutvėrė tą vabalėlį, pasakė jam:

– Vadinsiu tave Dievo karvyte, jeigu vykdysi mano užduotį, naikinsi tuos nenaudėlius amarus, kurie bus tavo maistas.

– O kas tie amarai? – nustebo Linutė. – Ar jų čia yra?

– Daug jų čia, – atsakė močiutė, – todėl ir Dievo karvytė čia atskrido. Štai šalia obels išdygo mažytė atžalėlė. Matai, kaip ji visa aplipusi žaliais vabaliukais? Jie čiulpia atžalėlės sultis, ir ji turės nudžiūti, jei Dievo karvytė jos neišgelbės. Matai?

– O kaip Dievo karvytė tuos amarus naikina?

– Matai pievoje karvutę? – nusišypsojo močiutė. – Ji ėda žolę, tai yra jos maistas. O Dievo karvytės maistas – tie amarai. Supratai? Kai atskris Dievo karvytė, pati viską pamatysi. 

Joms besikalbant ant amaruotos atžalėlės nusileido Dievo karvytė. Ir ne viena, o su dar keliomis mažesnėmis, gal jos dukrelėmis. Visos aplipo atžalėlę.

– Močiute, močiute! – staiga sušuko Linutė. – Žiūrėk, ir skruzdės lipa į atžalėlę! Antai visą jos viršūnę aplipo! Ar nenuskriaus jos Dievo karvyčių? Pažįstu skruzdes, jos labai skaudžiai kanda!

– Ne, Linute, nieko blogo skruzdės Dievo karvytėms nepadarys. Tai labai naudingi vabalėliai, daug žolės kenkėjų sunaikina. Labai darbščios, gyvena didelėmis šeimynomis, žemėje pasistato daugiaaukščius namus, juose augina savo vaikus... Tik labai jos mėgsta saldumynus: apipuola amarus ir laižo juos, atima iš jų saldžias medelių sultis. O Dievo karvyčių jos vengia, nes iš jų saldumynų negauna.

Ir tikrai, skruzdės iš karto atsitraukė nuo Dievo karvyčių, nes ir amarų ant atžalėlės jau sumažėjo. Močiutė nuėjo į virtuvę ruošti pietų, o Linutė liko toliau stebėti, kaip darbuojasi Dievo karvytės. Dabar ji jau ir be močiutės paaiškinimo sugeba atskirti, kuri Dievo karvytė yra mama, o kurios – jos dukterys. Ta dižiulė, su septyniais juodais taškelias ant raudonų sparnų, aišku, yra mama, o mažesniosios, tik su dviem taškeliais ant sparnų – jos dukrelės. Paūgės, ir ant jų sparnelių atsiras daugiau juodų taškelių. Tada jos pačios bus jau mamos, augins savo dukteris.

Kai močiutė pašaukė Linutę pietų, atžalėlės viršūnė jau buvo beveik plika. Neliko amarų – nulipo žemyn ir skruzdės. Jos nusileido žemyn, kur augalo stiebelis dar žaliavo nuo aplipusių jį amarų. Dabar Linutė jau degė noru, sugrįžus į namus, visoms draugėms papasakoti Dievo karvytės legendą, o pamačius lauke Dievo karvytę – parodyti, kuri iš jų yra mama, o kuri – jos dukrelė.