KAROLIAI IŠ ROŽINIO
Tekšt – tekšt – tekšt... Morta pro miegus girdi, kaip, lietaus lašai krisdami iš dangaus plekšteli ant palangės ir suskilę į dar mažesnius vandens burbuliukus rieda žemyn. Tekšt – tekšt – tekšt... Nepakėlusi galvos ir net nepramerkusi akių ji mato cepelinų spalvos dangų, kabantį tarp Senamiesčio namų. Tekšt – tekšt – tekšt... Monotoniški garsai vėl užliuliuoja mergaitę ir ji panyra į kitą pasaulį, esantį čia pat, tik kažkokį kitokį – su daug saulės ir žmonių balsų...
Kai pramerkia akis, Morta mato tuščią kambarį, apsiniaukusį dangų už lango ir priešais esančio namo sieną. Langas yra aukštai, ant palangės nelengva užlipti, tačiau kai užsikari, matai visus gatve einančius žmones. Plati palangė yra Mortos namai, kai visi išeina į darbus ir palieka ją vieną. Čia ji susineša krūvą knygų, lėlę Gertrūdą, šuniuką Pifą, kurį padovanojo Zita, ir ima žaisti laukdama iš mokyklos sugrįžtančios sesers Marytės. Ji turi lauko durų raktą ir išvaduoja mažąją iš nelaisvės. Bet iki to Mortai reiks dar daug darbų nudirbti: nusiprausti po šalto vandens srovele, tekančia iš čiaupo virtuvėje, persirengti drabužiais, kuriuos išeidama paliko mama, ir suvalgyti pusryčius, gulinčius virtuvėje ant stalo. Abiejų rankų smilius pakišus po vandens srovele pakrapšto akių kampučius ir jaučiasi švariai nusipraususi, dantis nusprendžia išsivalyti vakare, kai išsisukti nuo mamos jau nebus įmanoma, ir eina puoštis. Šitas darbas jai patinka, nes dideliame veidrodyje gali apžiūrėti save visą nuo galvos iki kojų. Nors po nakties jos plaukai pasišiaušę į visas puses, Morta neima šukų – bus gerai ir taip. Apsivelka Marytės seniai nudėvėtą suknelę ir sunkiai atsidūsta – visas sukneles jai kaip palikimą atiduoda vyresnioji sesuo. Mergaitė dar negali žinoti, jog prireiks net pusės šimto metų, kad galėtų atkeršyti – Morta atiduos seseriai savo seną automobilį... Kai išgeria kakavą iš termoso ir suvalgo pusę sumuštinio su „daktariška“ dešra ( kitą pusę suvyniojusi į laikraštį „Tiesa“ išmetė į šiukšlių kibirą), ropščiasi ant palangės.
Nors Morta dar neina į mokyklą, bet kasdien stebina praeivius garsiai skaitydama kygas savo lėlėms. Daugelis netiki, jog mergaitė tikrai skaito, o ne tuščiai kažką burba. Eidami pro šalį dažnai užkalbina, o ši mielai su visais pašneka. Kai gatve praeina tiek daug žmonių, retai tenka nuobodžiauti. Tekšt – tekšt – tekšt... vis dar kapsi didžiausi lietaus lašai ant grindinio. Atšokdami nuo žemės jie išmurzina mamos neseniai švariai išplautus langus, kurie sulig šaligatviu. Mortai gaila mamos, nes teks iš naujo mazgoti langus, gaila ir savęs, sėdinčios ant palangės: lietus išvaikė visus praeivius ir niekas nepakalbina mergaitės. Ji nuslysta nuo palangės žemyn ir atsineša naują knygą, kurioje nupiešta Sniego karalienė. Pirmiausia, į ką nukrypsta mergaitės akys, yra ant karalienės kaklo kabantys karoliai. Morta nenori būti tokia šalta ir pikta kaip Sniego karalienė, tačiau norėtų turėti karolius.
Visai neseniai jos pusseserė Achmeda išėjo į kiemą pasipuošusi įvairiaspalviais mamos karoliais. Nė viena kiemo mergaitė tokių neturi, nes jų mamos ne tokios jaunos ir gražios kaip Achmedos. Visos pakandę lūpas stebėjo, kaip brangenybių valdytoja maivosi prieš kitas ir kraipo užpakalį...
- O aš už tave esu metais vyresnė, moku skaityti ir turiu seserį, - metė pamaivai nenuginčyjamus lyderystės argumentus Morta.
Bet šiandien, kapsint lietaus lašams, nei sesuo mokykloje, nei knygos ant palangės neteikia jokio džiaugsmo.
Morta vėl nuslysta nuo palangės ir minkštomis veltininėmis šlepetėmis nušlepsi prie veidrodžio, ant kurio guli mamos „brangenybių“ dėžutė. Ji žinojo, kad ten tikrai nėra jokių karolių, tik kelios gintarinės broškės, kuriomis mama mėgsta pasipuošti. Atidariusi medinę dėželę dar randa kelias blizgančias sagas, geltonų monetų saujelę ir mamos rožančių, suvertą iš ryškiai geltonų karoliukų. O viduryje prikabintas skardinis kryželis su mažute Jėzaus figūrėle. Morta matė, kaip mama kartais nusineša rožančių į bažnyčią ir kai jai pasidaro nuobodu, ima žaisti karoliukais. Dabar mergaitė užsineria jį ant kaklo ir pamato, kaip gražiai pasipuošė. Tik kryželis, kabantis beveik iki bambos, gadina vaizdą.
Nusiėmusi karolius mergaitė atidžiai juos apžiūri ir supranta, jog.... Ji greitai nubėga į virtuvę ir pasiima peilį, kurį liesti buvo griežtai uždrausta.
Pajunta, kaip iš skausmo susitraukia širdis, liepsna pasigrobia abi ausis ir ima deginti. Akys įsmeigtos į pirštą, ant kurio skiriasi oda, leisdama stipria srovele tekėti raudonam raudonam kaip vėliavos per demonstraciją kraujui. Iš baimės tirtančiomis kojomis, paskui save palikdama raudonais taškiukais nužymėtą kelią Morta kruvina ranka valydama varvančią panosę grįžta atgal ant palangės. Jai visai neskauda, tik baisu, kad tuojau mirs, nes visi kiemo vaikai žino, jog kareiviai filmuose miršta, kai išteka visas kraujas. O Mortos krauju jau ištepta palangė, suknelė ir net pasakų knyga. Iš pradžių tik negarsiai kukčiojusi mergaitė dabar ima raudoti kiek leidžia plaučiai.
- Ei, panele, kas tau atsitiko? – lyg iš dangaus pasigirsta vyriškas balsas, sklindantis pro atvertą orlaidę.
- A- a-a-a-š mirštu...
Paėmęs už ištietų rankų vyras iškelia mergaitę pro orlaidę ir nusineša į vaistinę gatvės gale. Visą laiką ji bliauna trindama snarglėtą krauju išteptą nosį į baltą praeivio apsiaustą. Kai supuolę moterys apriša pirštą ir įtikina Mortą, jog ši tikrai nemirs, mergaitės gelbėtojas nuperka skanų hematogeną, kad „žaizda geriau gytų“. Kai abu – mergaitė, aukštai iškėlus aptvarstytą pirštą, ir vyras, plevėsuojantis iškruvintu baltu lietpalčiu, - pasuka tuo pačiu keliu namų link, jau yra susidraugavę. Mortelė pažada daugiau peiliu niekada nenuiminėti Jėzaus nuo rožinio, o jos gelbėtojas aplankyti mergaitę ir paklausyti, kaip gražiai ji skaito.
MIRTIS ŽUVIES AKYSE
Vasara jau seniai apglėbė savo sparnu visą Vilniaus senamiestį sukeldama dulkių debesis ir nenusakomą įkaitusio asfalto kvapą. Saulė spigina tiesiai į viršugalvius tarsi stengtųsi išlydyti mieste atostogaujančiųjų vaikų smegenis. O tokių daug. Jei neturi turtingų tėvų, savo kaimo ar rūpestingų giminaičių, norinčių parodyti finansinį pranašumą, tenka atostogauti mieste. Viskas būtų gal ir neblogai, bet rugsėjo pradžioje mokytoja prašo parašyti rašinėlį „Kaip praleidau vasaros atostogas“... Ir taip kiekvienais metais.
Morta vis rašo apie tai, kaip dvi savaites gyveno Žemaitijoje pas tetą Stefą. Bet mokytoja niekada tų rašinėlių neperskaitė visai klasei, nors kitus dažnai skaitydavo. Morta supranta, kad niekam neįdomu klausytis apie gyvenimą kaime ar Palangoje, palėpėje virš sandėliuko. Kiti pasakojo apie atostogas prie Juodosios jūros, bet tokie pasakojimai kelia Mortos nepasitikėjimą, nes ji buvo prie jūros, ragavo šlykščiai sūraus vandens ir matė, kad ši tikrai ne juoda. Juodas yra tušas, netyčia išsiliejęs ant sofos. Morta visaip bandė panaikinti dėmę, bet ši ne mažėjo, o didėjo. Gerai, kad ant sofos buvo pridėta daug minkštų pagalvėlių ir mama iki šiol dar nieko nepastebėjo. Jeigu jūra irgi yra juoda kaip tušas, tada ir bendraklasiai po vasaros atostogų grįžtų panašūs į negriukus. O jie grįždavo nudegę, bet ne pajuodę.
Visa govėda vaikigalių šlepsi link Jaunimo sodo. Jį iš vienos pusės juosia gurgianti Vilnelė. Kiekvienas nešasi po pažastimi drobinį maišelį, kuriame įdėtas rankšluostis, sausos kelnaitės, paskubomis suteptas sumuštinis ir dar koks nors žaislas.
- Ką šiandien žaisim?
- Aš tai jau nusprendžiau, kad man reikia naujo akvariumo, todėl gaudysiu mažas žuvytes...
- Morta, nemeluok, kad turėjai akvariumą.
- Neturėjau, o šiandien jau turėsiu... Va ir stiklainį nešuosi.
- Aš irgi noriu akvariumo, tik nepasiėmiau šiandien stiklainio. Gal galėtų ir mano žuvytės iki vakaro paplaukioti su taviškėm?
- Genute, kvaiša, iš kur žinosi, kurios tavo, o kurios mano. Jos visos panašios.
- Tai galėsim visas pasidalinti po lygiai...
Nežinia, kaip būtų pasibaigusios dar nepagauto laimikio dalybos, jei Mortos dėmesio nebūtų prikaustęs palaidas vilkšunis, laisvai bėgiojantis takeliu Vilnelės pakrante. Ji labai gerai prisimena paskutinį susitikimą su pusseserės Serbu, kai šis „draugiškai“ pasitiko sodybos kieme. Vos šoktelėjęs šunpalaikis parvertė ją į pavasarinio purvo pliūrę ir atsitūpęs šalia bandė savo meilę parodyti aistringai ją laižydamas. Kuo garsiau Morta šaukė apie artėjančią mirtį, tuo dažniau šunėkas kišo savo selėtą snukį artyn...
- Gal aš jau nebenoriu šiandien eiti į pliažą...
- Morta, tu gal durna, jau atėjom...
- Drąsuolė išsigando šunyčio! Jis mažesnis už mano katiną Pūkį... Šuo visą naktį svajojo suleisti dantis į kažkieno minkštą užkapalį... – tyčiojasi draugai.
Morta sugniaužia kumštį, nuleidžia galvą ir įbedus akis į medinį tiltą per Vilnelę žengia pirmuosius žingsnius kratydama iš galvos visas žinias, kaip elgtis susitikus piktą šunį. Iš galvos neiškrenta nė viena prieššuniška mintis. Drebančiomis kojomis žengdama žingsnį po žingsnio įsivaizduoja, kad tapo keturkojo pusryčiais. Tilto pabaigoje pakėlusi akis pamato, kaip šuva jau liuoksi pas šeimininką toli nuo tos vietos, kurią vaikai vadino pliažu.
- Na va, kaip nukūrė, o jūs taip bijojot...
- Morta, išsikratyk kelnes... Tu labiausiai jo bijojai.
Nesiveldama į ginčus daiktus numeta ant žolės prie gurgiančio upeliuko ir jau žengia pirmą žingsnį. Vanduo deginte nudegina padus ir kyla aukštyn. Jau rodosi, kad šalta srovė plūstels laukan pro ausis ir išsilies ant žolės... Morta apsisuka pasiruošusi pulti laukan, bet pamato ant kranto sutūpusius draugus, kurie seka kiekvieną judesį...
- Bailiai! Ateikit maudytis!
Vaikai šokinėja šūkaudami, taškydamiesi gaiviu Vilnelės vandeniu ir niekas nenori pirmas lipti iš upės, nors visus jau papuošė “žąsies oda”, o dantys skambina nedarnias melodijas.
- Vaikai, einam ristynių!
Pasiūlymas be žodžių priimamas ir šlapiakelnių būrys pasileidžia į smėlio kalną, kurį tėvai kažkodėl vadina Trijų kryžių, nors ten nėra nė vieno. Morta kartu su visais pūkšdama lipa aukštyn, nors ristis nuo smėlėto kalno nelabai mėgsta, nes į kelnaites visada prisemia smėlio, kuris labai graužia užpakalį. Tada vėl reikia eiti į upę kol padeda barškėti dantys.
Dabar Morta pasiima savo stiklainį ir slenka prie upės. Pirmiausia pritupia virš vandens ir bando išsiskalauti smėlį iš kelnaičių.
- Žiūrėkit, Morta myža...
Kaip elektros papurtyta mergaitė puola ant kranto, visu svoriu užgriūna čiuplutį Paulių ir ima tvatinti kur pakliuvo. Draugai šiaip ne taip atskiria priešus, kurie dar spėja vienas kitam po tris kartus parodyti liežuvį.
- Geriau pavalgykim, aš jau alkana, - diplomatiškai ginčą išsprendžia Danutė.
Dabar visi nutūpia ant rankšluosčių ir ima šiugždenti popierius, į kuriuos suvynioti sumuštiniai. Mortos batonas apteptas jau ištirpusiu ir nutekėjusiu sviestu, o ant viršaus stora riekė daktariškos dešros. Berniukai pilnom burnom šlamščia duoną su braškių džemu. Danutė ir Genutė nusisuka ir išsitraukia juodos duonos, sumirkytos vandeniu ir apibertos cukrumi. Morta slenkasi artyn:
- Panos, gal kuri nori pasikeisti, aš noriu duonos su cukrum...
Mergaitės nepatikliai žiūri į Mortos ranką su atkištu sumuštiniu ir nedrąsiai ištiesia savąsias.
- Man toks sumuštinis neskanus...
- Tu kvailys, Vadikai, nesi ragavęs.
Dabar sesių link jau tiesiasi ir kitos rankos su sumuštiniais.
Morta stovi vandenyje iki kelių ir aiškina, kaip pagauti aplink kojas besisukančias žuvis. Sumerkę rankas vaikai bando jas pagauti ir paleisti į stiklainį, kuriame įmesti keli akmenukai ir dumbliais apžėlus žolė – tikras akvariumas. Kai kuriems jau nusibodo ir jie taško įkaitusias žvejoklių nugaras šaltu vandeniu - vilioja žuvis. Praradusi viltį sutramdyti neklaužadas Morta nusprendžia, kad žuvytės nori namo ir šiaip jau laikas, nes netrukus grįš iš darbų ir tie tėvai, kurie neleido eiti į pliažą.
Vakare Morta didžiuodamasi atneša tėtei savo akvariumą su neramiai plaukiojančiais penkiais žuveliokais.
- O tu nebijai, kad rytoj savo augintines rasi mirusias?
- Ne. O kas yra mirtis?
- Kai vaikai, tenkindami savo norus, atima žuvų namus ir sumeta jas į stiklinį kalėjimą. Jame mažai vietos, nėra tyro vandens ir laisvės, kuria žuvytės džiaugėsi upelyje. Pažiūrėk, kokios dabar liūdnos jų akys...
Ilgai Morta stebi žuvytes, bet nepastebi jokio liūdesio, todėl nusprendžia, kad ir tėtis pavydi akvariumo, tik neprisipažįsta - kaip ir visi suaugusieji.
Ryte pirmiausia pribėga prie stiklainio, tokio vienišo didelio stalo viduryje. Akmenėliai, dumbliais apžėlusi žolė. Niekas nežiūri pro stiklo langus. Visos žuvelės plūduriuoja. Pilveliais į viršų.
KUPRANUGARIS
Šeštadienio rytas. Dar visi miega. Ir namuose, ir gatvėje. Tik ankstyvieji praeiviai nušlepsi gatve. Morta apsivilko gražiąją suknelę su žibutėmis, pasivaipė prieš veidrodį ir liko savim labai patenkinta. Namuose tylu ir galima nepastebėtai išsprūsti pro duris. Vaikščiodama dar nenubudusiomis gatvėmis Morta jaučiasi labai suaugusi, savarankiška ir labai graži panelė, nors mokykloje dar eina vos į antrąją klasę. Bet dabar atostogos ir tokias gyvenimo smulkmenas ji jau pamiršo.
Viduryje šaligatvio išpūtus storą pilvą pūpso didžiulė statinaitė, apklijuota įvairiaspalviais plakatais, kviečiančiais, siūlančiais, bauginančiais, sveikinančiais... Ant vieno puikuojasi ilgakalė žirafa, o ant jos nugaros sėdi būrys beždžioniukų. Morta prisiminė lopšinę, kurią vaikystėje jai dainuodavo mama: „Galėsi su beždžionėmis pabūti, kol patekės saulutė...“ Gyvenime ji niekada nematė beždžionių. Ir žirafos nematė. Tik knygelėse ir per televizorių. O dabar skelbimas ant statinaitės kviečia visus apsilankyti keliaujančiame žvėryne, kur galės pamatyti ir liūtus, ir beždžiones, ir net kupranugarį... Morta akis patrina negalėdama patikėti, kad jos vaikystės svajonė tikrai gali išsipidyti. Ji užsimerkia, apkabina stulpą ir pajaučia, kaip virpa žirafos kaklas, kaip spurda išdykėlės beždžionaitės, kaip aplinkui dieviškais balsais čiulba, čirškia, ulba ir gagena būriai margaspalvių paukščių.
- Morta, kas tau?.. Kam tu tą stulpą bučiuoji? – iš kažkur pasigirdo Genutės balsas.
Mergaitę tarsi elektra paputė – jos svajonėse nebuvo nei Genutės, nei jokio kito draugo, tik šimtai įvairių gyvūnų, kuriuos nupieštus matė knygose.
- Ar tu matai, kas čia?
- Džirafa...
- Ne džirafa, o žirafa... O kas parašyta, ar matai?
- Ne... juk tu visą plakatą uždengi savo storu užpakaliu.
- Žiūrėk! – žengia žingsnį į šalį net pamiršus išsakyti savo nuomonę apie užpakalių plotį.
Dabar Genutė dėlioja skiemenį prie skiemenio, kad galėtų perskaityti tai, kas buvo priklijavęs Mortą prie skelbimo.
- Supranti?..
- Aha. O kas tas žvėrynas?
- Genute, tu kvaiša. Juk Vilniuje mes matysim visokių visokiausių žvėrių.
- Aha. O per mano televizorių irgi visokių rodo.
- Bet ten jie negyvi, tik vaikščiojantys paveiksliukai. Prie jų neprieisi, nepaglostysi ir nenusišypsosi.
- Aha... O tu nebijai, kad kupranugaris arba tigras tau įkąs?
- Man?.. Man neįkąs, nes aš jau seniai esu jų visų draugė...
Visų žvėrių draugė parpučia namo ir iš raudonų žandų visiems tampa aišku, kad turi ypatingų naujienų, ir kad su ja dabar geriau nesiginčyti.
- Varom!
Į Mortos pusę atsisuka trys poros nieko nesuprantančių akių.
- Jūs čia miegat per dienas ir naktis ir nieko nežinot, kad Vilniuje yra atkeliavęs žvėrynas, o jame tūkstančių tūkstančiai visokių paukščių, žvėrių ir net kurpanugaris...
- Trys vištos, nusišėręs vilkas ir dvi beždžionės. Bus trys, jeigu Morta nueis...
Morta nekreipia jokio dėmesio į tėčio pašaipas ir pritariamą mamos ir sesers krizenimą. Tiesa, mintyse jau nusprendžia, kaip jai už tai atkeršys. Ji čiumpa už rankos tėtį, nes jį lengviausia įkalbėti.
- Tėti, tėveliuk brangiausias, visą amžių gyvenu, o dar nė karto nebuvau žvėryne. Aš žinau, kaip beždžionėlės manęs laukia, kad su jom pažaisčiau. Juk tu nenori nuskriausti vargšelių beždžionių.
Dabar Morta žvelgia į tėtį šiek tiek nuleidus akis, nutaisiusi pačią graudžiausią veido išraišką, prieš kurią net mama neištverdavo ir savo griežtuose sprendimuose padarydavo šiokių tokių nuolaidų.
- Tėvelyti, eikim...
- Tie kilnojami zoologijos sodai – tikras velnio išmyslas. Žmogus sugauną žvėris, sukiša juos į ankštus narvus ir vežioja, nors visi turi kojas ir gali laisvai bėgioti. Geriau kada nuvažiuosim į Kauną, į Zoologijos sodą, ir ten juos aplankysim.
- Ir į zoologijos sodą važiuosim, bet šiandien eikim į žvėryną.
Graudulingi verksmai ir prašymai tęsiasi dar gerą pusvalandį, bet po pietų visa šeima draugiškai žingsniuoja Vilnelės link, nes pakrantėje ir yra įkurdintas kilnojamasis zoologijos sodas, vadinamas paprasčiausiai – žvėrynas. Šilta diena skatina mėgautis gamta, neskubėti, todėl visi šnekučiuodamiesi vos kiloja kojas. Tik Morta nubėga gerokai į priekį ir šaukia ragindama paskubėti.
- Nubėk iki Gedimino kalno viršaus, sugrįžus būsi ramesnė...
Megaitė nekreipia dėmesio į pašaipas, ypač dabar, kai pamato prie ratu sustatytų namelių nutįsusią eilę.
- Tą aš ir sakiau! Dabar iki nakties lauksim. Čia viskas dėl Marytės, ji amžinai negali laiku išsikrapštyti.
Negalėdama išjudinti prisnūdusios šeimos mergaitė jau vos ne kūkčioja. Tėtis išsiima iš kišenės pinigą, ištiesia jį Mortai ir kad būtų greičiau nusiunčia nupirkti bilietų. Mergaitė greitai suskaičiuoja, kad nupirkus bilietus liks pinigėlių, todėl bėgdama tolyn dar paklausia:
- O ledų galima?
- Tik sesės nepamiršk...
Ant kiekvieno bilietėlio nupieštas juokingas beždžionės snukutis ir todėl Morta įplėštus popieriukus įsideda į kišenėlę, kad vėliau persidėtų į brangenybių dėžutę. Aplinkui stumdosi daugybė žmonių, kai kurios moterys plevena prieš nosis iškvėpintomis nosinaitėmis, nes nuo vilkų aptvaro sklinda bjauresnis net už kaimyno kojines kvapas.
Laižydama nuo pagaliuko skanųjį „Eskimo“ Morta vargais negalais prisibrauna prie beždžionių aptvaro, po kurį laksto keli beždžioniukai, o jų mama pasipūtusi tupi kampe ir visai nekreipia dėmesio į būrius smalsautojų. Vienas mažųjų žaibo greitumu šoka nuo priešingos sienos ir po sekundės laiko rankoje aplaižytą ledų porciją. Susispietę aplinkui garsiai ploja, pasakoja nuotykį nemačiusiems ir pirštais rodo į beždžionių nuskriaustą mergaitę. Jau ima virpčioti apatinė lūpa. Tikrai ne dėl tos ledų porcijos, kurią beždžioniūkštis plojant aplinkiniams mandagiai suvalgė ir numetė pagaliuką ant žemės. Skaudu yra dėl to, kad mergaitė tikėjosi tapti visų žvėrių drauge, o tapo tik patyčių objektu.
Mažiausiai žmonių prie lapių ir vilkų. Turbūt todėl, kad jie, pabrukę uodegas, be sustojimo suka ratus per geležines grindis letenų nagučiais ciksėdami labai liūdną melodiją. Vieną akimirką vilkas stabteli ir jų akys susitinka. Morta net sustingsta pamačiusi plėšrūno akyse ir skausmą, ir nepasitikėjimą ir dar kažkokį jausmą, kurio mergaitė net nemoka įvardinti. Dabar jau beveik išgaravo noras toliau stumdytis. Ji pakelia aukštyn akis norėdama virš galvų pamatyti žirafą iš plakato. Bet virš galvos mato vien mėlyną dangų, per kurį plaukia pavieniai debesų kamuolėliai.
Pasidavusi judančiam žmonių upeliui Morta atsiduria prie... kupranugario. Net akys nušvinta pamačius didžiulį arklį su dviem kuprom ant nugaros. Jam lenkiantis prie sausos žolės glėbelio, numesto priešakyje, abi kupros linguoja kaip supynių laiveliai: vienas į vieną pusę, o kitas – į priešingą. Kuprius stovi atsukęs užpakalį, todėl mergaitė gali matyti tik milžiniškas kanopas ir surauktą skylutę. Morta žino, kam ta skylutė reikalinga, todėl ima garsiai juoktis. Norėtų kam nors parodyti, bet nė vieno iš artimųjų šalia nėra. Pasidaro nejauku ir mergaitė, jau pamiršusi linksmybes, dairosi aplinkui jausdama, kaip ašarų kamuoliukas pradeda graužti akis, ima virpėti smakras ir grasinasi prasiveržti skausminga rauda.
Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne berniūkštis, labai norintis pasižiūrėti į kupranugario snukį. Jis prašė atsisukti, švilpė, o kuprius nekreipė jokio dėmesio į maldavimus ir raginimus.
- Jis lietuviškai nemoka...
Nutilus aplinkinių juokui berniūkštis griebia patvoryje numestą lazdą ir beda tiesiai į surauktą skylutę. Kupranugaris akimirką nustoja ėdęs šieną, išdidžiai pasuka galvą atgal, kaip tik ten, kur stovi Morta, ir atsikrenkštęs spjauna... Mergaitė jaučia, kaip jai nuo galvos ant pečių, gražiosios suknelės, žemyn iki pat žemės tįsta tirštos baltos seilės...
-Šikniau, juk aš norėjau būti tavo draugė, o tu sutepliojai mano suknelę! Nekenčiu tavęs, tu storas, susiraukęs užpakali... Varyk atgal į televizorių ir niekad daugiau Vilniuje nesirodyk...- vis dar gailiai verkdama suplėšo bilietus su beždžionių snukučiais.
