- Laba diena, dėde, – vos tik spėjo Vaclovas išlipti iš automobilio, jį pasisveikino Juozukas, kuris sėdėjo neįgaliųjų vežimėlyje.

- Sveikas, vyruti, – prieidamas prie berniuko, apsidairė ir ištiesė jam ranką. – Tu vienas? – pasiteiravo, lyg ir nustebęs, nes Viliaus tėtis, grįžęs namo pietauti, tikėjosi, kad ir jo sūnus bus kieme.

Prieš dešimt dienų Juozuko šeima apsigyveno tame pačiame daugiabutyje. Dėl silpnų kojyčių, naujųjų kaimynų berniukas naudojosi vežimėliu, kurį buvo įgudęs puikiai valdyti, be to, gebėjo gana greitai važiuoti, rankomis sukdamas vežimėlio ratus. Galėjo jis ir vaikščioti, bet greitai pavargdavo, ilgėliau pastovėjęs ar toliau nei šimtą metrų paėjęs. Būdamas guvus, linksmas ir nestokodamas drąsos, labai greitai Juozukas susidraugavo su Viliumi. Negalia netrukdė draugauti septynmečiams berniukams: jiems žaidžiant, atrodydavo, kad negalios visai nelikdavo. Per savaitę draugystės Vilius iš Juozo išmoko nemažai naujų žaidimų, net tik domino, šaškėmis, bet ir pradėjo žaisti šachmatais… Ir ne vien tik stalo žaidimus vaikai žaisdavo… Kada prie vyrukų prisijungdavo vyresnė Juozuko sesuo Ilona, trise jie pradėdavo žaisti slėpynes arba rankomis mėtyti sviedinį… Jiems bežaidžiant, kieme atsirasdavo ir daugiau vaikų, kurie pasiprašydavo, kad ir juos priimtų sykiu žaisti.

- Taip, dėde, esu vienas. Kur Vilius? Ir vakar jis į kiemą nebuvo išėjęs …

- Vakar grįžo jo mamytė, tai turbūt su ja Vilius praleido visą vakarykštę dieną. Abu vienas antro buvo stipriai įsiilgę… Bet šiandien tikėjausi rasti sūnų kieme… Tikriausiai jis ilgiau pamiegojo ir yra dar namie… – tvirtai tarė Viliaus tėtis. – Papietavęs galės išeiti...

- Taip, vakar juos mačiau kažkur labai skubančius. Atrodė, kad Vilius būtų manęs visai nepastebėjęs. Tiktai tuomet jis atsisuko, kai aš pasisveikinau. Bet atsakė ir kaip mat vėl nusisuko... Atrodė, kad mama, vesdama jį už rankos, paragino paskubėti.

- Būtinai pasakysiu, kad tu jo lauki, – nusišypsojęs Vaclovas įėjo į laiptinę.

Namie sūnų rado žaidžianti su kompiuteriu, nuo kurio jį būdavo gana sunku atitraukti. Kai susipažino su naujakuriu Juozuku, Vilius kompiuterį tarsi buvo visai užmiršęs: visą savaitę ištisas dienas leido lauke, bendraudamas ir žaisdamas su nauju draugu...

- Sveikas...

- Labas, tėveli, – neatitraukdamas nuo ekrano akių, atsakė vaikas.

- Kieme sutikau Juozuką, jis perdavė tau linkėjimus ir kviečia išeiti į lauką. Pasakiau, kad papietavęs išeisi.

- O ar aš su Juozu galėsiu žaisti? – pažvelgęs, tarsi rugpjūtyje žvaigždės, spindinčiomis akytėmis paklausė Vilius.

- Žinoma, kad galėsi. Kodėl gi ne, kodėl taip klausi, sūnau? – nustebo tėvelis.

Vilius truktelėjo pečiais, lyg būtų sutrikęs:

- Mamytei nepatiko mano naujas draugas...

Tai išgirdęs, Vaclovas taip pat mažumėle suglumo, akimirką patylėjęs, tarė:

- To negali būti, esu įsitikinęs, kad tu ne taip supratai mamą. Papietavęs eik į kiemą ir nebijok, kad mamytė, kai grįš iš darbo, ras tave su Juozuku žaidžiant... Aš su ja pakalbėsiu... Pamatysi, kad mamytė neprieštarauja jūsų draugystei...

Sūnus net pašoko, riktelėjęs iš džiaugsmo ir apsivijęs tėtės kaklą:

- Ačiū!

- Už ką dabar dėkoji, sūneli? Ar tau labiau patinka žaisti su Juozuku, nei su kompiuteriu?

- Labiau patinka žaisti su Juozu... Su juo yra labai smagu... Žadėjo manė jis pamokyti važiuoti su vežimėliu.

- Na, kam tau to reikia? – susidomėjo tėvelis.

- Nežinau, – susimąstęs Vilius net prisimerkė, – bet man patinka kaip Juozas  laksto su ta savo karėta... Noriu ir aš taip...

Grįžusi mamytė rado Vilių sėdintį vežimėlyje, su kurio sūnus mėgino važioti. Netoliese ant suolo sėdėjo vežimėlio savininkas, kuris kažką aiškino draugui, rodydamas kaip reikia rankomis sukti ratus, ką daryti tuomet, kai tenka sustoti ar apsisukti. Vaikai buvo taip užsiėmę, jog nepastebėjo Viliaus mamytės. Ji priėjusi ištiesė Juozukui ranką:

- Labas vakaras. Esu Viliaus mama, teta Nijolė. Tu turbūt Juozas?

- Labas vakaras. Taip, – paduodamas tetai ranką, atsakė berniukas.

- Matau, kad Vilius iš tavęs atėmė vėžimėlį, – tarė Nijolė, it mėgindama pajuokauti.

- Oi ne, teta, pats jam daviau. Tegul pasimoko važinėti.

- Ar nebijai, kad sulaužys?

Juozas ėmė kvatoti.

- Oi jūs, mano vaikai, – nusišypsojo moteris, iš rankinės ištraukė du nedidėlius šokoladukus, kurios padalino berniukams. Paglostė Juozuko purias garbanas ir nukaukšėjo į laiptinę.