Noriu Tau papasakoti trumpą istoriją apie mažą princesę, nuostabią, penkerių metų mergaitę. Princesė, taip, taip, tikrai ir tokia kaip ir tu, spindinčiomis akimis, širdimi pilna meilės ir tikėjimu visais pasaulio stebuklais. Ji turėjo geriausią draugą, gražų, rudą, spanielį. Draugo vardas ir buvo Spanielis. Noriu Tau pasakyti, kad princesės gali turėti įvairių draugų, jeigu jų širdelėse yra daug meilės ir šilumos, jos ir draugų turi šimtą milijonų, tiek pat kiek gražių žodžių širdyje.

Vieną gražų rytą Ji su savo draugu Spanieliu buvo susitarus eiti pasivaikščioti į nuostabų kiemelį. Labai smagu žaisti savo pilies, na taip vadinasi Princesės namas, kieme.  Linksma žaisti savo kieme, niekur iš jo neišeiti, nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis, visada būti šalia savo pilies ir žaisti pilies aikštelėje, kad kokia pro šalį skubanti karieta nekliudytų netyčia, nes tos karietos, ypač šiais laikais labai greitos.

Mama-karalienė paprašė jų žaisti pilies kiemelyje ir niekur iš jo neeiti. Jie taip gražiai žaidė kamuoliuką, Princesė metė, draugas gaudė. Jie juokėsi garsiai, šypsojosi plačiai, buvo labai, labai linksmi ir laimingi. 

Draugas pradėjo labai aukštai šokinėti, bėgioti, prie pat kelio, na tuo, kur važiuoja daug karietų. Princesė sunerimo: „Spanieli, mama-karalienė sakė taip toli  nebėgioti.“

Spanielius: „Tai, kad man, labai, labai linksma. O mama-karalienė, ji juk nemato. Ji nieko nesužinos.“

Princesė: „Spanieli, labai negražu taip daryti. Mes juk pažadėjom“.

Bet draugas Spanielis ir toliau bėgiojo. Ir toliau linksminosi. Ir toliau neklausė Princesės.

Princesė labai nuliūdo. Ji nežinojo ką daryt. „Gal aš tikrai nieko nesakysiu mamai-karalienei?“  – galvojo ji. 

Jie žaidė linksmai. Princesė jau pradėjo galvoti, kad mama-karalienė nieko nesužinos.

Palikę žalią aikštelė mūsų draugai pradėjo bėgioti šaligatviu ir mėtyti kamuoliuką, mažą ryškiai mėlyną kamuoliuką, kurį mama-karalienė ryte atnešė iš krautuvės. Tik staiga tas mažas mėlynas kamuoliukas, vienu momentu atsitrenkė į tvorą, į tą kuri juosė pilį ir žaidimų aikštelę ir išriedėjo į kelią. Princesė ir Spanielis jau norėjo bėgti iš paskos kamuoliukui, tuo momentu jie net pamiršo apie visas pasaulio karietas ir apie tai, kad mama-karalienė prašė jokiu būdu neišbėgti į kelią. Mūsų draugams pribėgus šaligatvio krašto iš posūkio atskriejo karieta. Karieta nepastebėjo kamuoliuko ir suvažinėjo jį.  Princesė ir Spanielis sustingo ant šaligatvio. Kaip taip gali būti, juk net nesimatė niekur tos didelės karietos? 

Mūsų draugai labai nusiminė, dėl to, kad nauja dovana taip trumpai leido pažaisti su savimi. Draugas Spanielis buvo nuliūdęs dar labiau. Jis jautėsi kaltas, o jaustis kaltam yra labai liūdna.

Princesė buvo labai geros širdies. „Neliūdėk, Spanieli“, – pasakė ji. – Man irgi labai liūdna dėl kamuoliuko. Tik labai gaila, kad nepaklausėm mamos-karalienės ir nelikome žaisti pilies kieme, kai ji prašė“, – pasakė ji. 

Spanielis sutiko, jis žinojo, kad dabar reikės eiti ir pasakyti mamai-karalienei, kad jie buvo nepaklusnūs. Be to,  ir kamuoliuko jau neliko. 

Jie grižo namo. Princesė papasakojo, kas atsitiko, ji buvo labai nuliūdus. Nuliūdus ji buvo dėl to, kad ji nepaklausė mamos. Draugo ji nekaltino, nes ji turėjo pati galimybę pasirinkti: ar bėgti prie kelio su draugu, ar mamos žodžių klausyti. 

Reikia visada prisiminti, kad mamos-karalienės linki tik geriausių dalykų pasaulyje savo princesėms ir princams, jos perka daug dovanų, kad Tu šypsotumeis, nes jai labai patinka, kai tu šypsaisi.

Draugas Spanielis suprato, kad kaip bebūtų linksma ir smagu, ir manai, jog nieko negali atsitikti, reikia būti atsargiam ir klausyti, ką pataria suaugę. 

Princesė ir Draugas Spanielis nuėjo žaisti toliau. Jie tikrai nesusipyko, nes tikri draugai juk nesipyksta. Jie tiesiog aptarė tą liūdną kamuoliuko istoriją. Dabar jie visada klausys mamos-karalienės ir dar – jie niekada jai nemeluos.