Po Simutės namo langais augo dailiai išsikerojusi slyvaitė. Kiekvieną pavasarį ji krovė žiedus, o saulei sušvitus puošėsi baltais tarsi nuotaka žiedais, tačiau vaisių nebrandino. Atrodo, kad ji augo tik tam, kad papuoštų namo pašonę, pradžiugintų praeivio akį ir apsaugotų nuo kaitros darželio geltonąsias raktažoles,  baltąsias pakalnutes ir kitus žolynus.

Simutė tą slyvaitę atsimena nuo mažumės. Ji žavisi jos atsparumu gamtos išdaigoms: didžiulėms liūtims, vėtroms, gausiai šlapdribai ar sniegui.  Kiekvieną pavasarį ji gražina aplinką žiedų baltumu ir žaluma. Aplink jos kamieną – darželis, kuriame  kasmet glaudžiasi snieguolės, raktažolės, pakalnutės, neužmirštuolės, tulpės, narcizai... Tai pats gyviausias ir spalvingiausias kampelis, alsuojantis bendra gyvenimo ir išlikimo harmonija.

,,O kaip atrodytų slyvaitė be gėlių prie svyrančių šakų? – mąsto Simutė. –  Būtų nuobodu? Juk tokia augmenijos darna ir gausa džiugina visus, jaunus ir senus. Toks gėlių žydėjimas šitos slyvos pavėsy, toks grožis, tokia atgaiva akims! Tai ištisas paslapčių pasaulis. Štai anądien voriukas ropojo kamienu, įsiropštė į lapų tankmę ir apsistojo, prieglobstį rado. O kur jis slėptųsi nuo saulėkaitos ar liūties, jei slyvaitės nebūtų? Gal pražūtų? “ – tęsė pamąstymus Simutė.

Slyvaitė ne tik vorą priglaudžia... Jos pirmųjų žiedų kekes aplanko didysis miško bitinas: lekioja nuo šakos prie šakos, kojeles mankština, galvą kraipo, uosle didžiuojasi, kvapu gardžiuojasi... Tuomet atrodo, kad gyvybė ir jos paslaptys išsiskleidė žiedais. ,,Įdomu, ar bitinėlis žino, kas jį atviliojo pas baltąją slyvaitę?.. Kokia bendrystė juos sieja?..“ – svarsto Simutė. Ji čia pat prisimena mamos žodžius: ,,Medžių ir gėlių vienybė yra jų išlikimo pamatas, o tas pamatas – tai meilė, draugiškas ryšys ir grožis. O įvairių augalų ir gyvybių ryšys – tai tvirtas margų siūlų audinys“.  Simutė suabejoja: ,,Ar tas audinys tikrai tvirtas, ar tie ryšiai amžini, ar jie nepakeičiami?.. Kodėl, slyvaitės žiedams nubyrėjus, didysis bitinas nebelanko taip pamėgtų jos šakų tankumyno? Turbūt jis ieško kitų skaistažiedžių medelių? Be to, jis dažnas svečias žydinčių pakalnučių ir narcizų kalneliuose, kiek vėliau į kvepiantį jazminų krūmą užklysta, baltųjų dobilėlių pievą aplanko, liepų žiedais ,,pasivaišina“ ir pradingsta miško žolių tankumyne...  Būtų liūdna, jei slyvaitė nebūtų tokia geraširdė, vykdanti kažin kokios jėgos valią, – gyventi ir išgyventi, džiaugtis aplinka ir visų būtybių draugyste“. Staiga Simutė ima niūniuoti dainelę: ,,Oi žydėk žydėk, jauna mergele / pas močiutę tu – balta gulbele...“ Atrodo, kad net slyvaitė suklūsta, bet įvairias Simutės melodijas ji turbūt žino atmintinai, juk kasdien klausosi jos ramaus balso, jos pamąstymų. 

Mergaitės akys žvilgteri žemyn. Lapų žalumyne pakalnučių  baltieji varpeliai kelte keliasi į viršų. Tik po slyvaitės šakomis jų daugiausia... Ir baltos jų šypsenos ryškiausios... ,,Ko šypsosi smulkiažiedės pakalnutės? – tyliai savęs klausia Simutė. – Koks čia traukos dėsnis, koks ryšys?“ Nespėjo surasti atsakymo, kai pakalnučių kalnelyje sraigės galvas iš kiatų iškišo, ūsais-čiupikliais įsitvėrė už lapo ir įsitvirtino augalėlių pasaulyje, ieškodamos, kuo užpildyti kiaute tūnojusi kūną. 

Mergaitę žavėjo augalų ir gyvūnų bendrystė, jų gyvenimo ryšių nepastovumas... Tai besikeičiančios gamtos įdomybės. Ji visada norėjo suprasti, kodėl ne tik sraigės glaudžiasi tarp pakalnučių po šakotąja slyva, bet ir paukščiai mėgsta josios draugystę, dažnai nutupia ant šakos, plunksnas kedena, akelėmis į šonus žvilgčioja, kojelėmis ir sparneliais tarp šakų mataruojasi, nors ramiai nepabūna, bet baimės, išgąsčio ir graužaties nejaučia. O pakalnutės šypsosi visiems iš žemumos ir tą daryti kviečia visus augalus gamtos. Simutei džiugu tokioje aplinkoje, tačiau norėtų sužinoti, kokios yra tokios darnos, tokios artumos  priežastys? Ar visų būtybių draugystė amžina?..  Ir kokias paslaptis saugo ši gamta?    

Atsivėrė vartai, ir netrukus į kiemą sugrįžo mama. Mamos ir mergaitės akys susitiko, viena kitą apkabino, meiliais žodžiais pasidalino, tačiau Simutė suskubo paklausti: 

- Ar medžiai ir gyvūnai turi tėvus? 

Mama suteikė viltį, paaiškindama, jog niekas iš niekur neatsiranda, visi turi pradžią, tai yra giminę.

- O kas yra slyvaitės giminės? Ar pakalnutės ir sraigės priklauso jos šeimai? – toliau teiraujasi mergaitė.

- Visi augalai, gyvūnai, tarp jų ir žmonės yra giminės, nes gyvena  šioje Žemėje, šioje įvairios gyvūnijos oazėje.

- Ar yra kitų Žemių? –  vėl klausia mergaitė.

- Ne, nėra. Tik ši viena tokia turtinga, pilna gyvybės ir šiltų jausmų...

- O kaip gyvena jausmai? – vėl klausia Simutė?

- Pagrindinis šaltinis – gamta, ir visų glaudus ryšys su ja, –  atsakė mama.

- Tai pakalnutės, sraigės ir slyvaitės –  žavių jausmų šeima, kurios pagrindas yra gamta? 

- Tikra tiesa. O kas gi jie būtų vieni be kitų? Slyvos yra kitų medžių giminaitės, pakalnutės giminiuojasi su kitais augalais, o sraigės yra kitų moliuskų pilvakojų giminaitės... Ir viskas aplink –  šios dosnios Žemės turtai, tarsi tikri gyvenimo burtai.

- Dabar žinau, kodėl aš turiu mamą. Aš priklausau mamų giminei, – tarė mergaitė ir dar pasitikslino:

- Mama, tai slyvaitė taip pat mūsų giminaitė? 

- Giminaitė. Ji auga po mūsų langais ir kartu džiaugiasi gyvenimo grožiu ir draugyste.

Simutės klausimai baigėsi, todėl mama nusprendė dar pasodinti ryškiažiedes, bet liūdnas našlaites darželyje, kurios yra ne tik kitų gėlių, slyvos, bet ir žmonių giminaitės. 

Šį pavasarį slyvaitė vėl žaliavo, vėl vilkosi jaunamartės rūbą, tik jaunikio nebuvo... Taip. Ji visuomet vienužė... Augo, žaliavo, džiugino, liūdino... 

Ji vis dar yra Simutės giminaičių sąraše.