Mergaitė, vardu Nora, buvo panaši į  daugelį kitų vaikų – ji mėgdavo žaisti, juoktis ir šėlioti. Bet kartais, nežinia dėl ko, Norytė tapdavo labai pikta – ji neklausydavo tėvelių, skriausdavo sesytę, staiga nebemylėdavo nieko nieko pasaulyje ir aštriu kaip ežiuko spygliai žvilgsniu nužvelgdavo viską, kas tik pasitaikydavo jos kelyje. Mamytė ir tėvelis tik gūžčiojo pečiais ir nebežinojo, ką gi daryti su mažąja neklaužada. Nora girdėdavo, kaip mamytė sriūbauja virtuvėje, ir matydavo, kaip tėvelis susimąstęs sėdi krėsle. Ir nors giliai širdutėje ji žinojo, kad elgiasi negerai, tačiau nieko negalėdavo su savimi padaryti. 

Šiltą vasaros rytą Norytė pabudo prikelta zirziančios musės. Tai buvo bloga dienos pradžia, o dar mama išvirė daug košės ir prašė ją visą suvalgyti, mažoji sesutė norėjo žaisti su jos  mylimiausia lėle, o geriausias Noros keturkojis draugas šiandien jai visai nepatiko. Kuo toliau, tuo labiau virė pyktis jos širdelėje, todėl ieškodama daugiau vietos augančiam įsiučiui, ji išsiruošė į lauką. 

Daugybė vaikų kieme žaidė pačius smagiausius žaidimus ir pakvietė Norą prisijungti. Viskas gal ir būtų buvę gerai, jei ne ta bjauri Noros nuotaika...

– Nora! Pažaiskime kartu, – šūktelėjo linksmoji kaimynė Dainutė.

– Gerai, bet žaisime taip, kaip noriu aš – aišktingai atsakė Nora.

Vos tik ji taip kaprizingai ištarė šiuos žodžius, visi kiemo vaikai nuščiuvo ir sustingo – vieni liko stovėti užsidengę iš nuostabos burnas, kiti išsižioję laukė, kas bus toliau. Didelės Dainutės akys dabar atrodė kaip du siauri juodi brūkšniukai, o žvilgsnis pasidarė rūstus ir skvarbus:

– Pričiupom tave, Nora! Kol Rūgštukai bus tavo draugai, mes jais būti negalėsime, – griežtai nukirto Dainutė.

– O kas yra tie Rūgštukai? – nustebusi ir nieko nesuprasdama paklausė Nora.

– Rūgštukai yra negeri ir jų reikia atsikratyti. Per juos mes – vaikučiai – negalime ramiai ir draugiškai gyventi – liūdinam tėvelius, močiutes, broliukus, sesutes ir draugus... – įsijautusi pasakojo Dainutė.

– Tikrai taip! Jie yra nematomi ir atsiranda tarsi iš niekur – pridūrė Andriukas.

– Tai tokie maži padarėliai, kurie laksto per visą mūsų kūną ir savo mažais pirštukais gnaibo mums pilvuką, rankytes, nosytę, ausis ir netgi mažiausius kojų pirštukus! Dėl to mus apima neapsakomas ir nepaaiškinamas pyktis, kuris verčia mus daryti pačius bjauriausius dalykus – baisėdamasi toliau dėstė Dainutė.

– Taaaaip...– susimąstęs pradėjo pasakoti Aliukas – kai mane užvaldydavo Rūgštukai, aš labai garsiai rėkdavau ant mamytės ir tėvėlio...

– O aš trankydavau duris!

– Neleisdavau žaisti savo broliukui su mano žaislais...

– Iš įniršio mėtydavau daiktus...

– Niekada nesitvarkydavau savo žaislų, niurzgėdavau, kai reikėdavo valytis dantis ar valgyti košę... – vienas per kitą pasakojo vaikai.

– Taip, Nora. Buvome labai blogi ir prikrėtėm siaubingiausių dalykų, bet tuo nesididžiuojam. Džiaugiamės tik dėl to, kad buvome stiprūs ir sugebėjome susitvarkyti su pasiutusiais Rūgštukais. Jei nori draugauti su mumis, turi sugalvoti būdą, kaip nugalėti savo Rūgštukus. Galime tik pasakyti tau, kad Rūgštukai labai mėgsta citrinas. Štai dėl ko mūsų veidukai pasidaro tokie susiraukę, kai esame užvaldyti neklaužadų padarėlių. O dabar sudie, Nora – ir visi kiemo vaikučiai susikibo už rankyčių ir nuėjo tolyn. 

Nora liko stovėti kaip įbesta. Jai suspaudė širdutę, nes ji labai norėjo būti tarp vaikų ir jausti, kad yra mylima ir reikalinga. Noros skruostas pasidarė šlapias – nuriedėjo didelė skaidri ašara. Ji prisiminė, kokia pikta dažniausiai būdavo ir jai pasidarė labai gėda. „Kas bus, jei mane paliks visi artimi žmonės? Jei dabar grįšiu, o namuose nerasiu nei mamytės, nei tėvelio, nei sesutės? Jei su manim niekada niekada niekas nenorės žaisti ir būti mano draugu?“ – ir Nora pasileido bėgti. Vos atgaudama kvapą ji įvirto pro duris ir, pamačiusi visus namiškius ten, kur jie dažniausiai būdavo, labai nudžiugo. Apsikabino nustebusius tėvelius ir pritrūkdama oro prašė mamos, kad ši nedelsiant įsiūtų sagą į jos megztuko kišenėlę, nes tai esą labai svarbu. Nors mama nesuprato, kas nutiko jos mažajai dukrelei, tačiau padarė taip, kaip buvo paprašyta. Nora čiupo megztuką, bėgdama pro virtuvę prigriebė citrinos žievelę, ir užsidarė savo kambaryje. Suspaudė žievelės gabaliuką rankytėje, stipriai stipriai užsimerkė, įdėjo jį į kišenėlę ir paliko savo rūbelį kabėti ant kėdės atlošo. 

Visą dieną Norytė buvo kaip nesava – pasisiūlė mamytei padėti sutvarkyti visus namus, išvedė savo keturkojį draugą pasivaikščioti, mažajai sesutei Adelei sunešė visus  savo žaislus, o nematant vaikučiams kieme, padėjo jiems ąsotį vandens, kad šie atsigaivintų. „Kaip keista – galvojo Nora – geri vaikai niekada neturi laiko nuobodžiauti. Juk yra tiek daug gerų darbų, kuriuos reikia padaryti! O be to, su draugiškais ir linksmais vaikais visi nori bendrauti. Žinau, kad greitai ir aš būsiu viena iš jų“. 

Taip prabėgo visa diena ir tik vakare Nora prisiminė, kad reikia patikrinti kišenėlę. Ant pirštų galiukų įslinkusi į savo kambarį ir pravėrusi kišenėlę, ji pamatė daugybę mažyčių padarėlių, kurie buvo nedidesni nei Noros pirštukai. Rūgštukai gulėjo sukritę prie apkramtyto citrinos gabaliuko ir miegojo. „Keista – galvojo Norytė – nors jie gana mieli, kai miega, bet aš žinau, kiek blogo jie pridarė man ir kitiems vaikams, todėl  mano bičiuliais jie būti tikrai negali. Saldžių sapnų, padaužos Rūgštukai, pasirūpinsiu, kad jums citrinos, o mums juoko ir laimės niekada netrūktų...“ – užsegsi kišenėlę Norytė įlindo į jaukią savo lovą ir užmigo kaip niekad ramiu miegu.