Seniai  seniai  vienoje  karalystėje  gyveno  Karalius.  Jis  buvo  labai  nedidelio ūgio.  O  kai  karalystėje  Karalius  yra  mažas  -  tikra  bėda.  Taigi  visi  jo  pavaldiniai  rūmuose  turėjo  vaikštinėti  apsikarstę  žiūronais,  visokiais  ten  binokliais.  Ir  jeigu  tik  kuris  nors pamesdavo  juos,  tuoj  pat  turėdavo  šaukti:  "Jūsų  didenybe,  kur  esate?" -  "Aš  čia!"  -  atsiliepdavo  kažkas  iš  sosto.  Arba  iš  po  lovos,  arba  nuo  pietų  stalo. "Ei, atsargiau!" -  sušukdavo  kartais  kažkas  rūmų  viduryje  ir  visi  imdavo vaikščioti  pirštų  galais,  bijodami  užlipti  ant  Jo  šviesybės.

     Vieną  popietę  Karalius  Antanas  Antrasis,  o  toks  buvo  tikras  Karaliaus  vardas, užsigeidė  pasiskaityti  pasakų  ir  nuėjo  į  savo  karališkąją  menę,  kur  buvo  biblioteka.  Kol  jis rinkosi  knygą,  jį  apėmė  toks  saldus  gardus  miegas,  kad  jis  čia  pat  ir  užsnūdo.              

     Kad  matytumėt,  kas  pasidarė  -  visa  karalystė  buvo  pakelta  ant  kojų. Dvariškiai  šliaužiojo  grindimis,  žiūrėjo  po  lova,  virtuvės  induose,  naršė  net  tarp užuolaidų  klosčių.  Veltui  -  karalystė  buvo  be  valdovo. 

     Taip  atėjo  naktis.  Antanas  Antrasis  prabudo  nuo  krebždesio  ir  ėmė  verkti. Pro  knygų  tarpelį  išlindo  pelytės  galva.

     -  Oi,  -  tarė  pelytė,  -  nesitikėjau  čia  rasti  Jūsų  didenybės. 

     Karalius  pralinksmėjo,  pamatęs,  jog  jis  ne  vienas.

     -  Kodėl  tu  čia  slepiesi?  -  paklausė  jis,  nusibraukęs  ašaras.

     -  Aš  bijau  rūmų  katės,  -  tarė  pelytė  ir  nušoko  ant  žemės.  -  Oho,  Jūsų didenybe,  koks  jūs  aukštas  ir  galingas.  Tiesiog  milžinas. 

     -  Tikrai?  -  nudžiugo Karalius. 

     -  Žinoma.  Ar  jums  niekas  to  nesakė?

     Karalius  džiugiai  pravėrė  burną,  nusišypsojo,  paskui  tarė:

     -  Ak,  kad  tu  žinotum,  koks  aš  alkanas.

     -  Eime,  aš  žinau  kelią  į  virtuvę,  -  nuramino  jį  pelytė  ir  abu,  susikibę  rankomis,  patyliukais  nuslinko  tamsiais  koridoriais.

     Virtuvėje  jie  atsisėdo  patogiai,  susirado  sūrio,  bematant  užkando.  Paskui  pradėjo  tarškinti  indais  ir  dainuoti.  Linksminosi  tol,  kol  atbėgo  išsigandusi  sargyba  ir  puolė  džiaugtis,  kad  Karalius  gyvas  ir  sveikas.

     Paskui  Karalius  įteikė  pelytei  ordiną  ir  išleido  namo  -  į urvelį  pro  tą  patį plyšį  knygų  lentynoje.  O  Karalius,  prisimindamas  pelytės  žodžius,  išaugo  pats  savo  akyse,  ėmė  vaikščioti  aukštai  pakelta  galva.  Ir  rūmų  dvariškiai  numetė  į  šalį  žiūronus.  Jie  stebėjosi  -  vos  tik  Karalius  naktį  užvalgė  sūrio,  iškart  ūgtelėjo.

     Štai  ir  visa  pasakėlė.  Toj  karalystėj  ant  rūmų  sienų  ir  dabar  kabo  du portretai  -  Karaliaus  ir  pelytės,  kuri  išaukštino  Karalių  Antaną  Antrąjį.